Dienos tikslas: 769 žodžiai. Parašyta: 774.
Minia ošė, tačiau jis ją pertraukė:
– Sveika atvykusi į DIDŽIĄJĄ KAUNO ARENĄ, mergiote! – dramatiškai sušuko jis man, ties paskutiniu žodžiu nuleisdamas balsą ir tardamas kreipinį, turbūt skirtą man, pašaipiai.
Aš tik išsižiojau, žioptelėjau, sugniaužiau akmenį delne ir atsistojau šiek tiek patogiau. Dar vis nebuvau pasijudinusi nuo apvalaus lifto, kuriuo pakilau aukštyn, tačiau ir nesugalvojau niekur kitur bėgti. Ypač kai visur gali būti pilna įvairiausių spąstų ir nežinia ko. O dar ir nebuvau tikra, kodėl čia išvis aš esu ir kokiu tikslu čia atsidūriau.
– Nebijok! -dramatiškai sušuko jis. – Tavo mirtis bus lengva ir greita! Aš nesu toks, kaip ankstesnė laimėtoja! Aš juk nesu koks žvėris.
Tai pasakęs jis atsisuko į kairėje manęs stovintį, skraidantį ar nežinia kaip besilaikantį balkoną ar aikštelę bei dūręs pirštu mirktelėjo. Minioje, rodos, jo žodžiai ir veiksmai sulaukė dėmesio ir ši vėl suūžė bei pradėjo kažką skanduoti. Iš taip toli nebuvo aišku, ką būtent, bet tai tikrai buvo ritminga ir kartojosi.
– Nes aš, mergiote, – tęsė jis atsisukęs į mane, – esu Ovidijus Mandagusis! Aš tik ateinu, ištalžau smegenis ir pasiimu savo apdovanojimą. Nieko daugiau.
Apsisukęs aplinkui jis galiausiai pasisuko dabar jau dešinėn, iškėlė savo kūjį, juo pamojavo ir nusilenkė miniai, kuri išvis pradėjo ūžti kaip koks tornadas. Skandavimas dar labiau sustiprėjo ir pagarsėjo. Staiga supratau, kad minia skanduoja jo vardą!
„Jį žmonės žino!“
– Kas jis toks? – per dantis suurzgiau akmeniui, nenusisukdama nuo savo naujojo, akivaizdu, varžovo iki pralaimėjimo arba net mirties.
– Net neįsivaizduoju, – blykstelėjo jis raudonai ir nutilo. Tada po akimirkos jau skubesniu ir gal net išsigandusiu balsu pridūrė, – O, palauk, tu žinai kaip manimi naudotis??
„Naudotis?“
Pažvelgiau į akmenį rankoje.
„Po velnių. Man taigi reikės turbūt kažkaip kovoti. O šitas akmuo yra… Mano ginklas!? Ką aš ištraukiau iš to prakeikto tornado apačioje!??“
– Net nenutuokiu, – laužytai išlemenau. Man vėl suskaudo galvą arba ji net nebuvo nustojusi skaudėti, taigi suskaudo dar labiau.
– O dabar mes kovosime! – sušuko man dramatiška poza atsistojęs Ovidijus. Nelabai supratau, jis tyčiojosi iš manęs ar tai tiesiog buvo jo stilius, išsidirbinėti ir išdarinėti visokias pozas tai iškėlus pirštą į dangų, tai išpūtus krūtinę, tai dar kitaip.
– Palauk, – sušukau jam atgal. Ovidijus kilstelėjo antakį, – o jeigu aš nenoriu kautis? – paklausiau.
Ovidijus akimirką pastovėjo. Ir turbūt jam tik po pauzės atėjo iki galvos smegenų mintis, ką aš pasakiau. Ir tada jis papliupo juoktis!
– Ei! – sušukau aš vėl bepradedanti nervintis, – Aš rimtai! Kur aš išvis esu? Kodėl čia atsidūriau? Ir kas jūs visi per žmonės? Ir ko iš manęs norite!??
Tačiau, rodos, mano monologas iššaukė tik dar didesnį juoko pliūpsnį iš Ovidijaus.
„Asilas.“
Tada staigiai, kaip ir pradėjęs juoktis, Ovidijus liovėsi. Ir nusimetęs plaktuką nuo peties paėmė jį vienon rankon. Kažkokiu būdu jis sugebėjo sugreibti beprotiško storumo plaktuko kotą viena ranka, tačiau visai nesuvokiau, kaip jis tai padarė – arba jis išties turi rankose kokius čiuptukus, arba tai labai keista optinė apgaulė.
– Mergele, tu žinojai, kur pateksi, kai drįsai pasipriešinti mūsų visų Didžiojo Pasaulio Miesto tarybai! Miesto magija ir kristalinės galios ne tavo nosiai, išdavike! Ir tu žinoj–, – pradėjo monologu varyti Ovidijus.
– Bet aš nieko nepamenu! – pertraukdama jo šneką sušukau ir galbūt kiek pernelyg energingai įsijautusi sumojavau rankomis, – Aš NIEKO nepamenu! Ničnieko.
– Mergiote, tu manai, kad tai pakankamas pasiteisinimas, prieš Ovidijaus Mandagiojo teisingumo kirtį? Prieš mūsų Miesto tarybos valią? Prieš visa, kas gera ir šventa?
– Aš…, – pradėjau, bet nespėjau nieko pasakyti, kai mane vėl pertraukė Ovidijus.
– Ne! – sušuko jis, keldamas savo plaktuką į orą, lyg rankoje laikytų kokį mažutėlį plaktukėlį. Pradėjo atrodyti, kad jo ginklas tėra tik netikras lengvas žaislas, tačiau tai nepaaiškino, kaip jis vienu smūgiu pirmai skaldė kolonas ir statulas, – Tavo mirtis bus tavo išlaisvinimas!
Minia suūžė ir suklykė. Staiga pasigirdo kurtinantis būgno ar kažko panašaus dunkstelėjimas ir Ovidijus, suėmęs savo kūjį abiejomis rankomis atsistojo taip, lyg būtų pasiruošęs ant manęs šokti.
– Aaarr, – sušuko Ovidijus, pasileisdamas bėgti link manęs. Aš, įtempusi raumenis, tučtuojau sugniaužiau akmenį rankose ir apsisukusi pradėjau bėgti tolyn ir link šventyklos už savęs.
„O dieve, ką daryti!? Ką daryti!?“
– Dešinėn, bėk dešinėn! – sušuko Akmuo. Pasileidau ten bėgti. Dešinėje buvo kažkas panašaus į taką su abejose pusėse pastatytomis kolonomis. Kažkas praskrido visai netoli galvos, tačiau neturėjau laiko nė akimirkai pažvelgti, kas tai buvo.
Bėgdama atsisukau į Ovidijų. Jis nesustojo ir artėjo link manęs, visas vos ne raudonas ir savo kūju švaistydamas kolonas, skulptūras ir kitokį šlamštą, kuris dabar buvo tarpe jo ir manęs.
– Greičiau! – sušuko Akmuo, tarytum aš būčiau stovėjusi vietoj. Bet man to sakyti nereikėjo, aš ir taip bėgau, kiek tik sugebėjau.
Po kelių akimirkų pasiekiau alėjos galą, o priešais mane buvo plokščia kvadratinė aikštė. Pasileidau bėgti dar greičiau iki jos.
– Palauk! Stoooook! – sušuko akmuo man jau beveik alėjos tarpuvartėje. Aš pradėjau stoti ir pažvelgiau į akmenį, tada atsisukau į Ovidijų, kuris jau buvo beveik išbėgęs pro griuvėsius į alėją.