Dienos tikslas: 761 žodžiai. Parašyta: 778.
„O Dieve! Tai milžiniška!“
Kad ir kur mane liftas pakelė, ši vieta buvo stačiai milžiniška. Aš išlindau iš mažos apvalios skylės į… Labai, labai, labai didelę apvalainą duobę… Ant kurios laiptų buvo prisėdę pilna žmonių. Duobės kraštai kilo aukštyn iki pat melsvo ir debesuoto dangaus, o virš galvos spigino saulė.
„Štai, kas čia švietė!“
Minia riaumojo, o aš suspaudžiau akmenį tvirčiau. Pakilus iš duobės iki liemens pajutau karšto vėjo gūsį, keistą kartų kvapą ar smarvę. Po akimirkos aš jau buvau viršuje ir liftas sustojo lygiai ties žemės paviršiumi, staigiai nupūsdamas į šalis smėlio bangas.
„Dieeeve.“
Vėl pajutau maudžiančią galvą. Kad ir kur aš patekau, tai buvo stačiai milžiniška. Iki dangaus ir aukštesnė duobė (arba galbūt akmeninėmis lenktomis sienomis apstatytas laukas), smėlio pilnas laukas apačioje, kur stovėjau aš, dešimtys įvairiausių kolonų, kristalų, sienų griuvėsių ir nežinia ko aplinkui mane.
Akiai užkliuvus už krauju aptaškytos ir nežinia kuo apibarstytos vienos iš sienelių.
„Ar tai kraujas? Kieno!?“
Nevalingai iš siaubo gurkštelėjau. Aišku, kadangi gerklė buvo išdžiuvusi kaip ir smėlis aplinkui mano kojinėmis apautas kojas, seilių beveik nenurijau.
– Ir jos ginklas, – vėl nuskambėjo balsas, – yra… Oho! Tai kažkas įdomaus. Tiesą sakant, nesužinosime, koks jos ginklas, iki kol ji jo nepanaudos.
Minia vėl suklykė.
„Aš… Arenoje? Ir su kažkuo kausiuosi!?“
Apsisukau aplinkui, apžvelgdama, kur esu. Buvau, rodos, viduryje aikštės, o įvairios kliūtys ir nežinia kokie dalykai buvo aplinkui mane. Danguje virš arenos kažkas praskrido ir dingo.
– Kur aš!? Kas jūs!? – sušukau.
Tačiau mano balsas dingo minios ošime ir niekas jo neišgirdo. Vėl sumaudė galvą, o pilvo viduriai, rodėsi, susitraukė į vieną kietą gniužulą.
– Tu arenoje. – prakalbo akmuo, – Mes turbūt turėsime prieš kažką kovoti ir ištalžyti snukį.
– Kovoti? Prieš ką? – vėl apsisukau aplinkui. Rodėsi, kad netoliese nebuvo jokių blogiukų, monstrų, liūtų ar nežinia kokių drakonų. Nebuvo ir kitokių padarų, kaip ir tokių kristalinių karių, kaip Jokūbas.
– Nežinau prieš ką, bet kovoti reikės. Kūtvėla, nejaugi tu pirmą kartą arenoje? – paklausė akmuo ir tuomet nusijuokė, – Ak, atleisk, aišku, kad pirmą. Ta prasme, klausiu, ar nejaugi tu nežinai, kaip Arenose vyksta žaidimai?
Papurčiau galvą. Tikrai nenutuokiau, nei apie ką kalbėjo Akmuo, nei kur patekau, nei kas čia vyksta. Ir laisva ranka persibraukiau plaukus, bandydama surasti ir pasitaisyti, kad ir kurioje vietoje buvau kūtvėla. Akmuo vėl nusijuokė.
– Gerai, gerai. Rodos tu mažiau kūtvėla, o daugiau durnė.
– Ei! Aš ne durnė! – užsiplieskiau susiraukusi žiūrėdama į akmenį. Ir po akimirkos jau tyliau ir vos ne susigėdus pridūriau, – …Aš tik nežinau kas čia vyksta.
Tačiau lygiai kaip pyktį pakeitė susigėdimas, šį tuoj vėl atgal pakeitė pyktis.
„Nieko nesuprantu, po perkūnais!“
– Sukurkime jai įdomesnį žaidimo lauką! – vėl pasigirdo sodrus balsas. Jau pradėjau suprasti, kad tai kažkoks pranešėjas, kuris stebi mane ir mano veiksmus.
Netikėtai vėl sugurgė ir sudundėjo žemė, sienos pradėjo lysti į žemę ir trupėti, kitur iš žemės ėmė kilti kolonos, stulpai ir lyg kažkokios šventyklos griuvėsiai. Vietomis net su stogais ir skulptūromis viduje.
– O šis laukas įdomus, – pratarė akmuo, – kažin, kas bus tavo priešininkas?
– Įdomus?? Ką TAI turėtų reikšti? – surikau akmeniui atgal per visą tą triukšmą.
Pagaliau greitai viskas nurimo ir nutilo, liko tik debesys dulkių, kurias vėjas pradėjo pamažu sklaidyti. Akmuo tarytum susidomėjęs dabartine situacija pratarė:
– Įdomus tuo, kad jame nemažai vietos… – ir padaręs pauzę jau garsiau ir lyg didingai bei epiškai pratęsė, – …Mano neįtikėtiniems įgūdžiams!
„…“
– Tavo kam? – išpūčiau vėl akis į jį. Bet atsakymo jau nebelaukiau, nes staiga pastebėjau aplinkui mane ir visą laukymę skrendantį kažkokį mėlyną plokščią kristalą, o ant jo – žmogų.
Kristalas apsuko ratą aplinkui mane, o minia ošė. Apsuko antrą – minia ošė. Apsuko trečią ir pradėjo leistis žemyn laisvesniame plote už keliasdešimties metrų nuo manęs. Šventyklos griuvėsiai liko už manęs, o tarp mūsų stovėjo keliolika kolonų ir įvairiausių gyvūnų bei žmonių statulų.
Nuo mėlynojo kristalo nušoko blondinas, apsivilkęs tik trumpus šortus, kažkokius marškinėlius be rankovių ir su… Dideliu, vos ne jo ūgio kūju. Ar kažkuo panašiu – jo kotas buvo storas ir raudonas, o galva metalo spalvos ir vienoje pusėje plokščia, o kitoje lenkta, smaili bei su, atrodytų, perskyrimu per vidurį. Aišku, galbūt klydau, nes tarp mūsų buvo didelis atstumas.
„…Ką per daiktą jis turi rankose?“
Akmuo mano rankoje nušvito šiek tiek violetine spalva ir nusijuokė:
– O dieve! Jis turi plaktuką! – nusikvatojo jis, – Plaktuką! Pažiūrėkit į jį!
Aš įsistebeilijau į vyrą, kuris, nulipęs nuo platformos, užsimetė savo įrankį ant peties ir patraukė link manęs. Tikrai, tai buvo keistas ginklas, jei tai buvo ginklas.
– Ar tai juokinga? – dirstelėdama į akmenį paklausiau jo.
Akmuo liovėsi juoktis.
– O tu egzempliorius be humoro jausmo, tiesa? – sarkastiškai blykstelėjo jis šiek tiek žalsvai.
– Aš tiesiog… – pradėjau, bet mane vėl pertraukė driokstelėjimas priešais mane.
Išgąstingai atšokau ir pažvelgiau priešais. Blondinas, nusiėmęs plaktuką nuo peties, juo, pasirodo, nugriovė vieną iš akmeninių stulpų ir dabar sustojo priešais mane pasididžiavimo pilna poza, vėl vaizdingai užsimetęs plaktuką ant peties.