Dienos tikslas: 1057 žodžiai. Parašyta: 1082.
Antonio ramiai pažvelgė į Akmenį. Tada man į akis, kilstelėdamas antakį. Tada, lyg ką prisiminęs, tarė:
– Ai taip!… Aha… – persibraukė savo trumpus plaukus jis.
„???”
– Tau yra ko mokytis, – pratęsė jis liūdnai šyptelėdamas, man dar nespėju paklausi, ką tai turėjo reikšti. – bet geriau pakalbėkime apie svarbesnius dalykus.
„???”
– Ehm, – tyliai murmtelėjau, nesuprasdama, ko tikėtis ir ko laukti.
– Ką tu prisimeni, Gile? – krimstelėjęs lūpą rimtai paklausė Antonio.
„Gilė?”
– Ee… Gile? – nesuprasdama paklausiau atgalios. Žinojau, kad atsakymo neduodu, bet velniai – čia aš daugiau turėjau klausimų nei jis. Ir man rodėsi, kad šį žodį girdžiu jau ne pirmą kartą.
– Gilė. Taip, tai tavo vardas. – tarė Antonio linktelėdamas. – Neprisimeni to?
– O dieve! Šiška! – prapliupo staiga juoktis Naoki, o aš į jį pažvelgiau tas kelias sekundes, o tada sukandau dantis ir spjovus vėl atsisukau į Antonio.
„Kvailas Naoki. Tikras idiotas. …Bet pala, mano vardas Gilė? Ką jis reiškia??”
Pažvelgiau vėl į Antonio akis ir papurčiau galvą.
– Ne, – trumpai sušnabždėjau, vis dar purtydama ją.
– Maniau jau tai žinosi. Tu mieste sukėlei nemenką suirutę. Ar bent tave dėl visko Taryba apkaltino, – gūžtelėjo vis dar prikandęs lūpą Antonio.
„Taryba?”
– Taryba?? – tuoj besiliovęs kvatoti sukluso Naoki.
– Taryba? Kokia dar Taryba? – išpūčiau akis į Antonio.
Pajutau akies kraštu, kaip keli arčiausiai sėdėję vyrai atsisuko į mane. Tačiau Antonio beveik nepastebimai iškėlus pirštą jie tuoj susižvalgė viens į kitą ir iš lėto vėl pradėjo akimirkai nutrūkusį pokalbį.
– Eh. – atsiduso Antonio, – Ilga istorija, bet tai tie patys, kurie tave įgrūdo po ta pačia Arena, kuri vakar išsprogo su trenksmu. Užtrukau, kol tave radau mieste po to.
„Pala, kas tas Antonio?”
– Tu manęs ieškojai? Kas tu? – netikėdama paklausiau ir vėl grąžindama ranką ant Akmens.
Antonio pažvelgė man į akis, tada patylėjo akimirką ir pasitrynė mažą mėlyną kristaliuką sau ant kaklo.
– Aš esu Antonio, argi jau nesakiau? Aš esu Antonio, tu esi Gilė ir tu mane ankščiau pažinojai.
– Aha… – jau pradėjau galvoti naują klausimą.
– Palauk, nepertraukinėk. – surimtėjęs iškėlė pirštą Antonio ir nusisukęs šliurptelėjo bjauriai dar šiek tiek gėrimo iš savo puodelio. Puodelis rodos niekaip nesibaigė. – Aš tau papasakosiu viską iš karto, gerai? Kad būtų trumpiau?
„Na okei…”
Gūžtelėjau pečiais ir linktelėjau. Visgi tiek to, ką pasakys – tegu tęsia. Aš klausau.
– Taigi štai, mes esame pažįstami. Aš esu iš vienos tokios gaujos, – tyliau tarė jis paskutinį žodį, – ir tu kadaise buvai mūsų narė. Na, arba esi dabar. Prieš kiek laiko tave pagrobė mūsų išvykos metu Miesto Taryba, išlupo tavo atmintį ir tave įmetė Arenos požemiuos, kad pabūtum pramoga Miesto populiacijai.
– Hm, – sumykė Akmuo, tačiau daugiau nieko nesakė.
„Taryba? Kodėl mane??”
– O… Kodėl? – prasižiojau.
– Palauk, sakau nepertraukinėk, – iškėlęs pirštą užtildė mane Antonio, – tu buvai viena naudingiausių mūsų… Gaujos… Narių. Tu turėjai neįkainojamų žinių apie padėti viduje Miesto Suknelės. Ir, aišku, tavo žinias norėjo pasisavinti. Jas išlupo.
„Miesto ko tokio??”
– Suknelės? – neiškentus greit paklausiau.
Antonio vėl iškėlė pirštą nutaisęs piktą veidą, tačiau prasižiojęs nespėjo nieko pasakyti. Už manęs pasigirdo kurtinantis sprogimas ir oro banga perliejo mane iš nugaros.
– Aaah! – suklykiau. Keli vyrai kartu su manimi, saksofonininkas tuojau nutilo ant nebaigtos natos, o Antonio tuoj nušoko nuo baro kedės ir išpūtęs akis pažvelgė už manęs ir kažkur link langų.
Aš tuoj nušokau paskui nuo kedės lygiai tą akimirką, kai sprogo ir langų stiklai. Šie kaipmat pažiro ant manęs. Akmuo nukrito nuo mano kelių, man nušokant, tačiau tuoj pat vėl pajutau jo svorį savo delne.
– UŽ TAVĘS! – sukliko Akmuo, užkaisdamas delne.
Nors jau antro sprogimo akimirką spėjau susigūžti, besisaugodama instinktyviai stiklų ir, kad ir ko kartu ateinančio su stiklais, susigūžiau dar labiau ir šmurkštelėjau pro atsistojusius vyrus prie staliuko, šokau ant nuvirtusios kedės atlošo ir pro Antonio petį.
Už manęs tuoj pasklido dulkės, spėju, išgriuvus laikančiai sienai ir nušvito ryški šviesa.
– VISI STOP, JŪS APSUPTI, – pasigirdo vyriškas monotoniškas ir kartu kurtinantis balsas.
Aš susigūžusi užšokau už Antonio stovėjusios palmės, tarytum tai būtu buvus kokia apsauga ir pažvelgiau pro jį į priekį.
Pro dūmus švietė raudona ir mėlyna blyksinčios šviesos ir matėsi juodi dideli siluetai.
– Saugokis, Kūtvėla! – sušuko Naoki.
– Šūdas, – garsiais nusikeikė tą pačią akimirką ir Antonio ir iš prie baro šono išsitraukė tuojau ryškiai raudoną gitarą.
Keli kiti vyrai, kuriuos mačiau, išsitraukė ir savus ginklus – bent vienas turėjo kardą, dar keli nežinia kokius, be abejo, kristalinius daiktus.
– MESKIT GINKLUS, – pasigirdo vėl balsas.
Antonio gitarą tik pasiėmė į kitą ranką, lyg laikytų kokį kardą dėkle – prie savo šono, kartu lyg ketintų juo groti ar daryti kažką tokio.
Tačiau vyrai nebuvo tokie užsispyrę – tuoj keli numetė savo Akmenis, kurie žvangėdami nukrito ant žemės.
– Gile, – tyliai prakalbo neatsisukdamas Antonio…
– KARTOJU, MESKIT–
– …BĖK, DURYS UŽ TAVĘS! – perrėkdamas kartojantį balsą sukliko man Antonio ir sugriebė gitarą dar tvirčiau.
„Durys?”
– …GINKLUS, – pabaigė balsas ir nutvieskė Antonio dar ryškiau.
Šviesa už Antonio akino mane, o aš skubiai pasisukau ieškodama durų, kurias jis minėjo. Už manęs išties buvo mėlynas skersduris. Vyrai tarp manęs ir jo stovėjo sustingę šviesoje ir iškėlę rankas viršun, savo ginklus numetę žemėn.
„Bėgt!”
Apsisukau ant kulno ir atsispyrusi į žemę pašokau. Už savęs tą pačią akimirką išgirdau du garsus – garsų sukalenimą ir gitaros stygų sugrojimą. Tačiau neatsisukau ir skuodžiau artyn durų.
Rankas iškėlę vyrai išpūtę akis stebėjo prabėgančią mane į mėlynai apšviestą siaurą laiptuotą koridorių. Vėl sugrojo gitaros akordai.
– Vadinkit mane… Antonio! – išgirdau Antonio balsą per kalenimą ir triukšmą, – …Nes toks mano vardas!
Įbėgus laiptinėn tuoj puoliau lipti laiptais aukštyn. Pribėgau posūkį dešinėn ir juo pasukau – kitur nebuvo kur bėgti. Palipau laiptais, o šie vėl sukosi dešinėn. Vėl kilau.
Grindys po manimi ir sienos aplinkui mane netikėtai gerokai sudrebėjo ir iš apačios bei už sienų pasigirdo milžiniškas gurmesys. Tada po trumpos pauzės gurmesiui dar nesibaigus pasklido milžiniškas dunkstelėjimas.
Laiptai ir mėlyni šviestuvai lėkė vieni pro kitus, kol galiausiai užlipus taip laiptais apsukus gal kokius šešis ratus kitoje aikštelėje sustojau atsikvėpti.
„Kas dabar?”
– Durys? – paklausė Naoki.
Nesuprasdama giliai kvėpuodama ir stengdamasi susigrąžinti kvapą apsižvalgiau. Ir tiksliai – aikštelėje prie manęs buvo sienų spalvos mėlynos durys su mažyte auksine rankena!
Patraukiau rankeną, tačiau durys neatsidarė. Pastūmiau ją, tačiau durys irgi nepajudėjo.
„Hm. Užrakinta.”
– O bandei sukti? – šiek tiek sarkastiškai įsakmiai paklausė Naoki.
„Ai taip…”
Pastatas vėl sudrebėjo ir kažkas garsiai lyg atsimušdamas sugaugė. Skubiai griebiau rankeną ir pradėjau ją sukioti. Tačiau tai irgi nepadėjo ir durys nepajudėjo, nė iš vietos.
– Tada mesk mane! – pasufleravo Akmuo.
Aš tą ir nusprendžiau padaryti. Paėmus Akmenį tvirčiau žengiau kelis žingsnius kiek galėjau į aikštelės kraštą ir užsimojau ranka.
– Štai kur tu! – už savęs, nespėjus nieko padaryti, išgirdau uždususį Antonio šūksnį! -Pirmyn, pirmyn, lipk aukštyn!
Atsukau galvą atgal. Ant laiptų išties stovėjęs visas dulkėtas Antonio, nešinas gitara, palypėjo keliais laipteliais aukštyn ir pastūmė mane iš nugaros.
– Na, ko lauki! Pirmyn! – nekantriai įsakė jis., – Mes turime mažai laiko!