Dienos tikslas: 1227 žodžiai. Parašyta: 1244.
„Pala, o kokia nauda JAM iš viso šito??”
– Pala, – tuoj atsisukau į jį. Aplinkui stovintys komandos nariai sužiuro į mane, laukdami, ką pasakysiu, kad galėtų eiti ir baigti šį pokalbį su Karaliumi. -…Galiu dar vieną klausimą?
– Tu ką tik jo paklausei. – tarė mirktelėdamas Briusas, – Taip, gali. …Ar norėtum antrojo?
Briusas nusikvatojo.
„Cha-cha.”
– Eee… Taip, norėčiau. – truputėlį sutrikus dėl Briuso tokio sarkastiškumo visgi iki galo nesutrikau, – …O kokia nauda TAU iš viso šito?
– O, pagaliau klausi protingų klausimų! – pakomentavo Naoki vėl prisisukęs virvele ir prisikabinęs man prie riešo vidinės pusės.
„Ei! Tarytum anksčiau jie buvo neprotingi??”
Daviau sprigtą į Akmenį. Nebuvau tikra, kam labiau skaudėjo – jam dėl jo komentaro (ir ar jis suprato, ką pasakė), ar man dabar skaudantį pirštą.
– O man nauda, – tarė dramatiškai Briusas, – tai, kad tu atgausi atmintį. Tu mums naudinga.
Jis skėstelėjo rankomis į šonus tarytum tai būtų buvę savaime suprantama. Ir tada pridūrė tuoj, su šypsenėle veide:
– Na, ir dar tai, kad Rūta kartu iš serverinės galės pavogti bent dalį informacijos. Tu sužinosi, kur tavo atmintis, o Rūta kartu per tave pakeliui išmelš ir visą krūvą kitų žinių.
„Per mane??”
Briusas tuoj sumojavo viena ranka:
– Ne, nesijaudink, tau neskaudės ir nieko nereikės daryti. Tai tik įvyks pakeliui. O mano YYY tai naudinga, – mirktelėjo jis.
„Aha… Na gerai…”
– Aišku, – tariau.
Briusas žvelgė į mane, tarytum laukdamas, ką dar pasakysiu. Aplinkiniai komandos nariai irgi nenuleido nuo manęs akių.
– Tada ačiū, Briusai, – tuoj skubiai linktelėjau kelis kartus energingai.
Šis išsišiepė ir mostelėjo ranka atsilošdamas.
„Turiu jau eiti.”
Apsisukau ir žengiau paskuti Antonio. Paskui mus tuoj skubiu žingsniu nusekė ir pakeliui aplenkė iki liftų ir kiti komandos nariai, visi tyloje.
Mums nueinant Salėje pasigirdo tyli pianino muzika, o atsisukusi pamačiau, kaip Briusas atsistoja nuo stalo (jis išties buvo apsivilkęs aptemptą kostiumą per visą kūną, įskaitant pėdas) ir patraukia į priešingą salės galą. Grindys po stalu pradėjo vertis ir šis leistis kažkur žemyn.
Antonio prisilietęs man prie rankos nebyliai atkreipė dėmesį ir galva mostelėjo priekin.
„Galbūt žiūrėti atgalios buvo nemandagu?”
– Kokia krūva idiotų. Tu, man rodos, ką tik patekai į kažkokią sektą, – tarė Naoki.
„Nežinau, ar sektą, bet į kažką tai patekau…”
* * *
– Štai čia praleisi naktį iki rytojaus ankstyvo ryto, – mostelėjo ranka Antonio per baltą celę šviesiomis medinėmis grindimis ir mediniais paprastais baldais.
Žengiau vidun. Po manimi grindys sugirgždėjo labai tyliai, bet tai netrukdė ir nekliudė.
– Gerai, – linktelėjau apsižvalgydama. Nežinojau, ką dar galėjau pasakyti. Viskas kaip ir taip buvo aišku ir tvarkoje.
– Štai ten dušas, – mostelėjo Atnonio į duris su matiniu stiklu vienoje kambario sienoje. Ir mostelėdamas į didelį gelsvą plokščią kristalinį ekraną pridūrė:
– O ten interneto portalas, jei tau tokio reiktų.
– Jo, eik į dušą, nes tu smirdi, – pakomentavo vėl Naoki.
„Kad ir kas tas interneto portalas… Na, išsiaiškinsiu vėliau.”
– Okei, – linktelėjau vėl galva pakratydama ir paspausdama šiek tiek delne Naoki. Kažkaip norėjosi kuo greičiau atsikratyti Antonio, kad jis eitų velniop.
– Ai, ir dar vienas dalykas, – pridūrė jis, – vonioj rasi tokią didelę dėžę su skyle ir durelėmis. Tai savo drabužius gali ten įmest, spausk didžiausią mygtuką ir tau automatiškai juos išplaus. Jei nori juos išsiplauti. Jie atrodo šiek tiek purvini.
Pažvelgiau nuleidus akis į savo drabužius. Šie išties buvo dulkinis, vietomis aptaškyti krauju nuo mano kaktos, vietomis ištepti nežinia kuo… Tai gal likę dar nuo draugiško pasibuvimo ir kovos su Gabriele. Arba ši man drabužius purvinus davė, kas čia žino.
– Aha, jo, gerai, – tariau eilinį kartą palinksėdama galva. Aš jau pradėjau jaustis gerokai pavargus ir norėjosi numigti. Ir nusiprausti, kaip ir Naoki taip įkyriai ir įžūliai rekomendavo.
– Tada gero vakaro. Ryte tavęs kažkas ateis. Šviesa išsijungia čia. – kelis kartus paspaudaliojo ir išjungė bei įjungė šviesą mygtuku sienoje prie durų, – Ate!
Antonio apsisuko ir neuždaręs durų nukulniavo koridoriumi pro vienodas celių duris iki gale esančio lifto.
– Ate! – iškišusi iš kambario galvą iš paskos pamojavau.
Tada palaukus akimirką jo eilinio pamojavimo nusisukus, kaip kad mūsų pažinties pradžioje, įlindau atgal kambarin ir uždariau už savęs duris.
– Duuuuušaaaaan, tu dvooooookiiiii, – sudejavo komediškai Naoki.
– Oi tu Dieve, tu kada užsičiaupi ar ne?? – pakračiau Naoki delne ir pradėjau atsikinėti jo virvelę, – Dieve tu manęs vos neišvedei iš proto.
– Aha, aš irgi vos neišėjau iš proto dėl tavo sugebėjimo nesuprasti, kas vyksta aplinkui ir ką tu turėtum daryti, – sarkastiškai atsakė Naoki atgal.
Nusiėmiau jį prunkštelėdama nuo rankos ir pasidėjau ant lovos paklodės.
– Pabūsi čia, kol aš nueisiu į dušą nusipraust šio dvoko nuo to medicininio šlamšto, ar man pasiimti tave kartu? – mirktelėjau jam.
– Kartu, – visiškai rimtai atsakė jis, – juk aš tavo ginklas, mano darbas yra tave ginti. Koks aš ginklas, jei negaliu ginti?
– Hm, – pagalvojus sumykiau, – tikrai, tiesa.
Pasiėmiau visgi jį kartu į vonią [[pakėliau ir]]. Tada atsikvėpus žengiau link jos durų.
– Tu pagalvok, taigi žodis Ginklas ir žodis Gimti manai veltui tokie panašūs? Ginti – Ginklas. Gimti – Ginti. Nenumirti, – pakeliui entuziastingai balbatavo Naoki, pakeisdamas spalvą į oranžinę.
– Aha, tiesa, – tariau, – o žiū, iš kur tu visa tai sugalvojai?
Sugriebiau šaltą metalinę vonios rankeną ir ją paspaudus pastūmiau duris. Aišku, jas reikėjo patraukti, taigi antru ėjimu jas patraukiau.
– O ką tu manai aš ten galėjau daugiau veikti tam sušiktam ,- pradėjo įsijaust Naoki, – ginklų sūkuryje tuos metus? Ar žinai kokia ten nuobodybė, net ir neturint energijos bei didžiąją laiko dalį miegant gražuolė miegu??
Atidariau duris ir pirmiausiai mane užplūdo grynas medienos ir gamtos kvapas sumaišytas su kažkokiu dar aštresniu, bet gaiviu kvapu.
Antras dalykas buvo tai, ką pamačiau: už durų medinės šviesios grindys bei sienos baigėsi… Ir už jų buvo lyg maža miško giraitė. Su judančiais medžiais, kriokliu priešais duris, kažkokiu upeliu, tekančiu tolyn ir akmenimis ant grindų. Virš galvos – melsvas šviesus dangus.
„…”
Uždariau duris.
– Eee… Ar man tik pasirodė? – sumykė Akmuo netikėtai liovęsis skelti savo greitakalbę ir sutrikęs.
– Jo, – tariau.
Vėl paspaudžiau vėsią durų rankeną ir ją patempiau atidarydama duris.
Vėl pakvipo gamtos kvapu ir pasigirdo vandens ošimas kriokliu bei čiurlenimas tolyn. Kažkur kažkoks paukštis sugrojo dalelę giesmės.
„…Nesuprantu, kaip tai įmanoma.”
Papurčiau galvą užsimerkusi. Tada atsimerkiau, tačiau vaizdas nepakito. Aš tikrai stovėjau tarpduryje iš turbūt kelių šimtų aukštų pastato celės į kažkokį lauką kažkokiam miške. Su kriokliu, upeliu ir vaizdu į miškus bei tolesnį upelio taką toliau.
– …Kiek žinau teleportacija dar nebuvo išrasta mano laiku, – sumurmėjo Naoki.
– Kada buvo tavo laikai?, – paklausiau jo.
– Eee… O kurie dabar metai? – perklausė jis.
„Metai… Ai, velniai čia žino.”
– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais, nes išties to visai nenutuokiau.
– Na… Miestas nebuvo taip pasikeitęs, kiek mačiau bėgant per jį ir kiek į mane įrašyta žinių apie Miestą… taigi negalėjo būti labai daug.
„Jo, tai nelabai padeda.”
– Jo, tai nelabai padeda. Tu nutuoki, kad man išties tai nėra didelio skirtumo – yra čia portalas ar ne? – kilstelėjau antakį Naokiui, – Man truputį įdomiau… KAS ČIA PER CHUINIA IŠVIS??
Naoki nusijuokė.
– Gerai, tuomet imk ir mesk mane į vidų. – tarė šis. – Pažiūrėsiu, kas viduj ir tuoj grįšiu. Jei tai portalas, tai neturėčiau matyti sienos ar ko panašaus. Man energijos dar visai tikrai pakaks tam. Tik prižadėk, jei kada dingsiu, tu ateisi ir mane susirasi, okei?
„Gera mintis.”
– Gerai. Ateisiu ir pasiimsiu. Jeigu. Turbūt.- palinksėjau. Tada pasiėmiau ir užsitempiau laisvą virvelės galą sau ant riešo. – Pasiruošęs?
– Pasiruošęs, – atsakė tvirtai šis.
– Tada skirsk!
Atmečiau ranką ir mečiau iš visų jėgų Naoki pro duris. Šis akimirksniu praskrido pro jas sukdamasis iš šviesdamas žaliai.
Ir…. Dar po akimirksnio miško vaizdas priešais mane, tolėliau krioklio, suskilo į šimtus gabaliukų lyg kokia dėlionė, o jos viduryje įstrigęs kabojo Naoki.
„Tai buvo kažkoks video ekranas??”
– O tu Dieve! Tu pažiūrėk, ką mes pridirbom! – suriko Naoki.
Tuoj šokau pro tarpdurį artyn jo. Vaizdas grindyse, lubose ir ant sienų sumirksėjo dar akimirką, prieš parodant baltas sienas . Tada vėl grįžo prie miško atmosferos.