Remigijus Šimašius: Kokia yra mano gyvenimo prasmė ir kaip tampa politikais

demokratija politika produktyvumas santykiai
Interviu

Remigijus Šimašius: buvęs Lietuvos teisingumo ministras ir Seimo narys, dabar dirbantis Vilniaus mero darbą ir žavintis internetus savo veržlumu. Girdėjai apie tokį?

Šiandien kalbinu būtent jį – Remigijų Šimašių!

Jis papasakos:

  1. Ką patartų specialybės ieškantiems debesyliečiams?
  2. Kaip tampama politiku ir Vilniaus meru?
  3. Koks paprastas metodas paverstų Lietuvą geresne vieta gyventi?
  4. Kaip reaguoti į neigiamas kitų žmonių nuomones?
  5. Ko išmokstama einant didmiesčio mero pareigas?

…Ir dar šį tą daugiau. Taip – ką tik išdaviau, ką atrasi šiame pokalbyje, taigi, gal pradėkime? 😉

Jums tenka bendrauti su be galo daug įvairių žmonių. Su kokiais žmonėmis bendrauti lengviausia?

Lengviausia bendrauti su tais, kurie yra drąsūs. Kurių nereikia tempti už liežuvio, kurie gali patys išsakyti savo nuomonę, pasiūlymus bei pozityviai žiūri į gyvenimą. Ir šiaip, gyvenime man patinka žmonės, kurie ieško sprendimų, o ne problemų.

Yra žmonės, kurie kiekvienoje problemoje mato sprendimą ir yra žmonės, kurie kiekviename sprendime mato problemą – natūralu, kad maloniau bendrauti su žmonėmis, kurie visur mato sprendimus. Tuomet bendravimo rezultatai geresni, kas irgi yra svarbu.

Ar galite dabartiniams moksleiviams duoti patarimą, kaip pasirinkti specialybę ir neapsirikti? Kaip atrasti savo pašaukimą?

Mano rekomendacija tokiu atveju būtų vienintelė:

Pasistengti atsiriboti nuo kitų žmonių įtakos ir įsigilinti, kas pačiam iš tikrųjų labiausiai patinka.

Viena vertus, tai gali skambėti kaip labai paprastas patarimas, bet jis toks nėra. Jeigu taip gerai papurtytum save ir paieškotum, ką ir kodėl galvoji, gali pasirodyti, kad vienas ar kitas dalykas išties patinka, o iš tikrųjų tai tėra visuomenės įbruktas įvaizdis arba tėvų uždėtas štampas, draugų nuomonė, įsivaizdavimas, kad tai bus daugiau ar mažiau pelninga, lengviau arba sunkiau…

…O išties reikia pasistengti pajusti, ko pats nori.

O jei patinka daug dalykų – pavyzdžiui, ir istorija, ir biologija?

Čia jau problema *juokiasi*. Kai patinka vienas dalykas, tai viskas labai aišku. O kai viskas patinka, reikia pasigilinti – ar čia noras atitikti tą standartą, kuris primetamas visuomenės, ar tai tikras pasirinkimas.

Pakankamai giliai pasikapsčius savyje vis tiek paaiškės, kad tam tikri dalykai patinka labiau. Čia yra esmių esmė.

Kas bus po to? Vis vien bus gerai, bet svarbu, kad pradžių pradžia būtų tai, kas patinka.

Vėliau viskas gali šiek tiek keistis – gali pradėti patikti kiti dalykai arba galimybės bus kitose srityse.

Įsivaizduokite situaciją – tik baigęs studijas žmogus turi labai aiškų ateities planą, įskaitant konkrečią įmonę, kurioje norėtų dirbti. Ko Jūs, vis dėlto, nepatartumėte daryti, kad paskui netektų gailėtis?

Nepatarčiau peržengti moralės normų, kad ir kas per planai bebūtų. Bet manau, kad iš tikrųjų reikia daug dirbti ir daug ką nuveikti. Ir natūralu, kad pats mėgstamiausias darbas ar pati mėgstamiausia karjera tikrai neprasideda nei nuo didelio uždarbio, nei nuo aukštų pareigų, nei nuo labai didelio įvertinimo.

Viskas prasideda nuo to, ką tu norėtum gauti patirties prasme, nuo pasitikrinimo.

Todėl visai logiška galvoti, kad daug reikėtų padaryti, kad kažką nuveiktum toje srityje ir tą savo svajonę pagautum. Ir mažiau galvoti, kad gal kažkas nepatinka, gal tai neįmanoma.

Debesylos sekėjas(-a) nusprendė sekti Jūsų pėdomis ir tapti politiku. Ką jam patartumėte? Kokius žingsnius reiktų žengti? Kas būtų svarbiausia?

Aš turiu specifinį požiūrį į politiką – kai kam atrodo, kad politika, tai specialybė. Man taip neatrodo. Politika yra tam tikros socialinės raiškos forma. Žmogus, kuris eina į politiką, turi būti linkęs į visuomeninį atstovavimą, raišką, idėjų gynimą.

Reikia sau atsakyti į tokį klausimą – jeigu mokytojas pateiks tam tikrą sprendimą nepadiskutavęs su klase, o visi tylės, bijodami jam prieštarauti – ar tu būsi tas žmogus, kuris atsistos ir pasakys – ne, mes manome kitaip, arba, aš manau, reiktų daryti kitaip – ar neišdrįsi?

Tad svarbu nebijoti, daryti, rodyti iniciatyvą ir galbūt tas kelias nuves į politiką. Bent jau man taip atsitiko.

O jei nesi tas žmogus, bet nori tokiu būti, tai dabar pats geriausias momentas – eik ir daryk. Jeigu nori būti politiku, turi pradėti viešą raišką dabar. Aišku, niekada nėra vėlu, bet anksčiau yra geriau.

Imtis iniciatyvos kažką sukurti, duoti pasiūlymus, kaip gali būti geriau, nebijoti paprieštarauti, jei kažkas daroma ne visai tinkamai.

Prieš kiek laiko Jūs pats pasukote į politiką ir kodėl?

Žiūrint nuo kada skaičiuoti tą momentą, kai atsidūriau politikoje. Jeigu nuo tada, kai pirmą kartą dalyvavau rinkimuose, buvo kokie 1998-tieji. Tada dalyvavau Vilniaus miesto tarybos rinkimuose. Iki tol dalyvavau Liberalų partijos bei Liberalaus jaunimo organizacijos veikloje.

Jau prieš tai domėjausi tomis idėjomis, daug skaičiau. Ir manau, kad žmonės privalo turėti laisvę reikštis. Pasidaro labai neramu, kai kas nors pradeda lipti kitiems ant galvų, įskaitant ir man pačiam.

Norisi gyventi tokį gyvenimą, kuris yra normalus sėkmingo žmogaus gyvenimas. O kadangi mano būdo bruožai, matyt, yra tokie – jei ne aš, tai kas kitas – dėl to ir atsidūriau politikoje. Pirmiausiai buvo knygos, o po to – politinė veikla.

Kokios knygos Jums padarė didžiausią įtaką?

Friedricho fon Hayko „Vergovė“, išleista 1990 metais. Ji klasikinė, daug daug metų žinoma.

Esate užsiregistravęs kai kuriuose socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip Facebook, Instagram, Google+ – ką jie Jums duoda?

Socialinių tinklų minusas tas, kad nėra aiškios ribos tarp asmeninės ir socialinės erdvės. Galų gale, padariau išvadą, kad nepavyks ir bendrauti draugiškai, ir kartu būti oficialia asmenybe. Google+ anksčiau išsprendė šią problemą, Facebook dabar irgi turi sprendimų.

O man, kaip politikui, natūralu, kad socialiniai tinklai yra ir politinės veiklos priemonė. Tai būdas bendrauti su žmonėmis ir išsakyti savo mintis. Ir, vis dėlto, socialiniai tinklai man nėra bendravimo su draugais priemonė. Aš jais naudojuosi kaip viešas asmuo ir tai yra puiki bendravimo priemonė.

Kaip pareigūnas, gaunate pakankamai ir teigiamų, ir kritiškų atsiliepimų. Kaip į juos reaguojate?

Teigiamiems pasakau „ačiū“, į neigiamus atsiliepimus nesisvaidau žaibais. Juk neigiami jie irgi būna dėl skirtingų priežasčių.

Jei yra problema, ją reikia spręsti.

O jei žmogus natūraliai yra piktas, reikia žiūrėti, ar tai dėl realios problemos, ar dėl kitų priežasčių. Aišku, jeigu geraširdiškumas būtų stipresnė emocija už pyktį, į mitingus atėję žmonės dalintų duoną visiems praeiviams.

Kokią naudą gautumėte, jeigu daugiau miesto žmonių dalyvautų vietinių bendruomenių veikloje?

Geriausiai veiklos rezultatus ir problemas žino tie žmonės, kurie gyvena toje vietoje. Esminis dalykas – jei žmonės yra aktyvūs, savivaldybė turi jiems padėti ir aš sąmoningai tai skatinu.

Būtent žmonėms, kurie rodo iniciatyvą, bendraujant su savivaldybe būtų galima pasiekti daugiau konkrečių rezultatų.

Tarkime, yra du kiemai. Ir nelabai tvarkingi tie daugiabučių namų kiemai. Viename jų žmonės susibūrė ir sako „Mes jau kažką padarėme, dar kai ką susiorganizuosim patys, bet norėtume, kad savivaldybė padėtų padaryti dar kažką.“. Kito kiemo gyventojai tiesiog prašo pagalbos.

…Natūralu, kad pirmiausiai padėsime tiems, kurie įdeda pastangų į savo aplinkos tvarkymą ir turi konkretų planą, ką gali padaryti patys ir kaip mes galime jiems padėti.

Kaip ir savivaldybėje, taip ir viešajame sektoriuje – daugelio rezultatų nėra ne dėl žinių trūkumo, o dėl noro pasiekti rezultatą nebuvimo.

Kokį matote ateities miestą?

Besiplečiantį, tarptautinį, kosmopolitinį miestą, turintį gerai apmokamų darbo vietų. Reikia daugiau tarptautinių kompanijų, daugiau judėjimo, daugiau keliautojų, daugiau žmonių, čia atvažiuojančių verslo ar poilsio reikalais.

Ačiū už pokalbį, Remigijau!

Taigi, sostinės meras nėra tokia mistinė būtybė, kaip galėtų pasirodyti eiliniam paršeliui. Kriu. Jis, kaip ir daugelis socialiai atsakingų ir aktyvių Lietuvos piliečių (kurių, skaitančių šį tinklaraštį, netrūksta) trokšta Lietuvai gero, skatindamas kiekvieną prisidėti savo idėjomis, ryžtu ir darbais.

Žavi dar ir tai, kad Remigijus Šimašius siūlo matyti problemas, bet ne tik apie jas burbėti, o imtis veiksmų, kad jos būtų pajudintos iš mirties taško.

…O aš irgi linkiu nebijoti bandyti ir atsakymų pirmiausiai ieškoti savyje! Tikiu, kad mes nesame pirmieji, kurie tau tai sako. Ar ne?

Jūsų draugas,
Paršelis Antanas

P.S. Paršeliui rašyti padėjo debesylietė Dalia Sipavičiūtė, vedanti viešojo kalbėjimo ir aukštesnio lygio vadovų mokymus bei atrankas. Žinote, sunku kanopomis pataikyti į klaviatūros raides!

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.