Dienos tikslas: 986 žodžiai. Parašyta: 195.
Šioje knygoje pasakojame apie „New rich“ žmones, kurie vietoj to, kad dirbtų – tampa sistemos policininkais. Suranda darbuotojus ir patys strateguoja. Jie – įmonės vadovai, tačiau priklausomi nuo tiek nedaug.
Ir štai, man kilo du klausimai:
a) Ar šie „New rich“ yra žmonių išnaudotojai?
b) Ar reikia dirbti nemalonius darbus?
Tai ganėtinai įdomūs klausimai. Nes jie pirmiausiai pasirodo lyg su atsakymais „taip“, tačiau kai pagalvoji…
a) Naujieji turtuoliai samdo kitus žmones ir patys nedirba. Tai skamba išnaudotojiškai, tačiau taip nėra. Juk gali samdyti žmones, kuriems jų darbas malonus, kuriems patinka būti buhalteriais ir transportuotojais!
(O tikiu, kad tu irgi pažįsti tokių žmonių, nepaisant to, ką seni stereotipai sako. Seni stereotipai teigia, kad visi darbai nemalonūs. Tačiau kiekvienam darbui rasi ir tinkamą, savanorį darbuotoją.)
b) Kažkas visgi turi atlikti tuos darbus. Tai skamba logiškai – juk šūdas iš šūdo cisternos pats neišsisiurbs, o vilkiko mirtinai sužalotas šuniukas pats savo gyvenimo be kančios nepabaigs. Bet juk šiuos darbus visada gali atlikti technologijos!
(O tikiu supranti, kad traktoriai ir vilkikai, gebantys transportuoti medžio rastus, atsirado tik todėl, kad nėra labai smagu juos vilkti ant pečių pačiam.)
Atrodytų, jog pasaulis keliauja link tingėjimo.
Ir man ši mintis patinka.
