Filmų vertėjo (ir vegano) gyvenimas! Pokalbis su Mykolu Triukšmu

365 tekstai ekologija vegan vertimai
Interviu

Labas, Mykolai!

Pabandykime šį pokalbį padaryti kuo paprastesnį – iškart visų klausimų nesiųsiu, nes nemanau, kad verta – tai naikina visą pokalbio organiškumą. Tai tiesiog paklausiu tiesiai čia.

…Man įdomiausia tavo, kaip vertėjo, patirtis. Tai, kad esi veganas – papildomas gėris, apie tai irgi paklausiu.

Kiek mačiau, neseniai iš anglų į lietuvių kalbą išvertėte filmą „Paskutinis paršelis“. Ar jau seniai verčiate tokius kūrinius? Ar vertėjo darbo mokėtės specialiai, ar versdamas tiesiog naudojotės gerai įvaldyta šnekamąja kalba?

nesu profesionalus vertėjas, nors anglų kalbos žiniomis tikrai nesiskundžiu. Tiesiog taip jau yra, kad dalyvaujant ne pelno siekiančios organizacijos veikloje (priklausau organizacijai „Tušti narvai“), kurios pagrindą sudaro savanorių darbas, tenka imtis kuo įvairiausių darbų, dažnai mokantis tiesiog darant.

Mano veikla organizacijoje prasidėjo nuo renginių organizavimo, o ir filmų peržiūras organizuoti mėgstame.

Vertimas nėra itin lengvas ir malonus darbas, dažnai žmonės tą supranta tik patys pradėję versti.

Nors puikiai suprantame, ką norėta pasakyti angliškai, perduoti mintį lietuvių kalba ne visada išeina. Tad tam, kad neapkrautume vieno žmogaus, pasiskirstome ir šį darbą atliekame keliese. Tokiu būdu esu prikišęs nagus prie kone visų mūsų rodytų filmų vertimo. Šį kartą tai darėme dviese – aš ir Saulė Milaševičiūtė.

Specialiai versti nesimokiau, tiesiog stengiuosi perteikti natūralų lietuvių kalbos skambesį. Įprastai verčiu trimis stadijomis:

  1. iš pradžių pažodžiui išverčiu filmo transkriptą,
  2. tada taisau pagal kontekstą, t. y. žiūrėdamas filmą
  3. ir galiausiai atsiriboju nuo angliško teksto ir perrašau viską taip, kaip tai skambėtų lietuviškai.

O ar ilgai užtrunka vertimas? Sakykime, jei yra apie 10-ties tūkst. žodžių tekstas (spėju, tiek jų yra vidutinės trukmės filme?), tai kiek valandų tenka skirti šioms trims vertimo stadijoms? Nujaučiu, kad priklauso nuo kalbos sudėtingumo, bet apytikriai?

Iš tiesų tai labai smarkiai priklauso nuo filmo. Šis filmas nebuvo sunkus, aš jo išverčiau apie pusę, o kitą dalį vertė Saulė. Versdamas užtrukau ne daugiau 4 valandų su subtitrų sinchronizavimu, su pačiu filmu. Kalbant apie darbų pasiskirstymą, šį kartą viskas vyko taip: Saulė pradėjo, o aš turėjau laisvą šeštadienį, tad tiesiog sėdau ir pradėjau dirbti nuo paskutinės jos išverstos eilutės.

O kaip pasiskirstote darbus, kai dirbate dviese? Ar tiesiog imate tekstą gabalais, ar dar ir tikrinate vienas kito vertimą?

Tai, ko gero, buvo pats paprasčiausias filmas, kokį esame turėję. Jame labai mažai teksto, kalba paprasta, o pats filmas nėra ilgas – vos valandos trukmės. Sunkiausias filmas, su kuriuo teko susidurti, buvo „Atveriant narvą“ (Unlocking the Cage). Jame ne tik neįtikėtinai daug teksto, bet tas tekstas ir sunkus – dominavo teisiniai terminai, kai kurie iš jų – lotyniški, o filme jie nebuvo paaiškinami. Galbūt tas filmas labiau pritaikytas JAV auditorijai.

Asmeniškai aš, pirmą kartą žiūrėdamas filmą, nežinojau, ką tie terminai reiškia, nes prieš tai nebuvau su jais susidūręs. Todėl prieš imdamasis vertimo domėjausi ir ieškojau. Tačiau mūsų žiūrovai filmo metu juk neatsivers vikipedijos ir neieškos tam tikrų filme nugirstų frazių, tad stengėmės pateikti tų terminų vertimus.

…Dėl to susilaukėm kritikos iš filmą mačiusių profesionalių teisininkų.

Visgi manau, kad tai buvo teisingas sprendimas, nes leido labiau suprasti filmą, o teisinių terminų netikslumas nesutrukdė perteikti filmo vyksmo ir pagrindinės jo minties.

Surasti informacijos apie „Paskutinio paršelio“ vertėjus neklausiant to tiesiogiai praktiškai neįmanoma. Bent jau nieko neradau gūglėje. Ar nesijauti pamirštas, kai apie filmų vertėjus nekalbama filmų pristatymuose? Visgi tai – kūrybinis, kiti sakytų, kad ir meninis darbas.

Apskritai savo veikloje stengiuosi išlikti nematomas ir norėčiau kuo labiau toks būti. Tai man leidžia fokusuotis į patį darbą, naudą organizacijai bei gyvūnams, o ne į tai, kiek mane matys žmonės.

Ir kaip vertini prastų vertėjų darbus? Ar manai, kad prastas vertimas geriau nei joks? O gal vertėjai visgi turi prisiimti atsakomybę ir perteikti viską kuo tiksliau?

Vertimo vertinimas, ko gero, labiausiai priklauso nuo konteksto. Jeigu tai komercinis filmas, už kurį aš moku pinigus, prastas vertimas tikrai erzina, ypač jei filmas ta kalba, kurios aš nesuprantu. O nekomerciniams filmams esu atlaidesnis, nes žinau, kad vertimą tikriausiai darė žmonės, kurie už šį darbą ne tik nieko negavo, bet ir atliko jį laisvu laiku bei, ko gero, į tai įdėjo visą savo širdį.

O ar nėra sunku versti tų filmų vietų, kurioms iki galo nepritari? Nujaučiu, kad kartais gali kilti pagunda vertimą keliais žodžiais pagražinti ar palenkti frazę į „teisingesnę“ pusę? Tikiu, kad taip veikia bet kokio kūrėjo smegenys – mėgstame ginti savo pažiūras. Kaip su tuo susitvarkai tu?

Įprastai rodome filmus anglų kalba, tad žiūrovų neapgausi, juk didžioji dauguma puikiai kalba angliškai. Kita vertus, mes patys renkamės, kokius filmus rodysime, todėl man pačiam neteko susidurti su tokia situacija, kad verčiamas tekstas labai kirstųsi su mano įsitikinimais.

Visgi vertimas niekada nebus tapatus originalui, jame visada atsiras vertėjo braižas.

Vertimas, ypač sudėtingesnio teksto, yra interpretacija, ir kiekvienas tą patį tekstą suvoks šiek tiek skirtingai, atkreips dėmesį į jam aktualiausias detales, todėl nė nesistengiu to išvengti.

Žiū, man dar įdomus veganizmas. Galvoju ateity sukurti  http://7dayvegan.com kopiją ir paimti kelis interviu iš veganų. Neseniai mano viena draugė tave įvardijo kaip „turbo veganą“, bet nespėjo pasakyt, kodėl. Kaip manai, kodėl tave taip vadina? 

Cha cha, nežinau, ką tiksliai reiškia „turbo veganas“. Tikriausiai per daug laiko praleidžiu internete. 😀

Esi veganas labiau iš moralinių ar ekologinių sumetimų? O gal dėl dar kitos priežasties?

Veganizmą pasirinkau dėl to, jog tai patogus ir gana paprastas būdas padėti gyvūnams. Man atrodo, kad veganizmas yra optimalus variantas, jis nėra tobulas, tačiau tai toks gyvenimo būdas, kuris iš esmės nereikalauja didelių pasikeitimų.

Jūs neturit išsikelt į vienkiemį ar mišką, jums nereikia atsiriboti nuo socialinio gyvenimo, tapti antikapitalistais ar dar kuo nors.

Diena, kai pasirenki nebevalgyti gyvūnų, niekuo nesiskiria nuo vakarykštės, kai juos valgei. 

Viskas, kas pasikeičia, tėra lėkštės turinys.

O ar tikrai neatsiriboji? Pavyzdžiui, kai tapau veganu, mama manęs nebekviečia pavalgyti, nes ruošia tik gyvulinės kilmės maistą. O kaip tau? Ar tavo draugai ir bendravimas pasikeitė? Ar buvo neigiamų reakcijų? Ar jos praėjo, ar išliko?

Kai tapau veganu, man nekilo jokių socialinių nesklandumų. Nesu girdėjęs ir iš savo pažįstamų rato, kad kas nors susidurtų su neigiamom reakcijom iš draugų ar šeimos. Mano artimi draugai ir šeima veganais netapo, tačiau daugelis jų mielai išmėgina augalinį maistą, kai tik turi tam progą.

…Žinoma, aš vertinu pagal savo patirtį ir galbūt gyvenu labai atvirų žmonių burbule. 🙂

Ir jei žmogus norėtų pabandyti veganizmą, tarkim, vienai savaitei, ar ką nors jam patartum perskaityti ar pamatyti? Pavyzdžiui, kokį puslapį ar video su receptais savaitei, ar kažką panašaus?

Savaitė veganizmo – keblus reikalas.

Įprastai žmonėms, susidomėjusiems augaline mityba, rekomenduoju neskubėti: pirmiausia augaliniu maistu pakeisti pusryčius, tada pietus, bet tik vieną ar du kartus per savaitę.

Galiausiai mėnesio ar poros mėnesių bėgyje imti atsisakyti vis daugiau gyvūninių produktų. Kaip minėjau, veganizmas yra toks pasirinkimas, kuris labai daug nereikalauja, t. y. pasikeičia tik tai, ką mes valgome. O tai visgi yra įprotis ir jį pakeisti staiga gali būti nelengva.

Neriant stačia galva galbūt pirmiausiai rekomenduočiau išmėginti kuo daugiau augalinį maistą siūlančių restoranų – jų sąrašą galima rasti www.augalybe.lt. Tokiu būdu nereiks sukti galvos dėl to, ką valgyti, o patyrę virtuvės šefai atskleis, koks įvairus ir skanus gali būti augalinis maistas.

Ak, prisiminiau – man yra sakę, kad augalai irgi jaučia skausmą (esą yra tyrimų). Ką darytum, jei tai tiesa?

Augalai skausmo nejaučia, cheminė reakcija nėra tas pats, kas nervinis impulsas. Mes galime spekuliuoti nežinomumu ir sakyti, jog vien tai, kad 100% nežinome, ar augalai jaučia skausmą, nereiškia, kad tai nėra tiesa. Tačiau mes tikrai 100% žinome, kad gyvūnai jaučia ne tik skausmą, bet ir turi labai platų emocinį spektrą.

Statyti jaučiančius gyvūnus kaip įkaitus mūsų spekuliacijoms yra neteisinga.

Tačiau tarkime, kad augalai iš tiesų jaučia skausmą ir turi emocijas. Bet kuriuo atveju veganizmas, kad ir koks jis netobulas būtų, yra geriausia, ką mes galėtume padaryti norėdami skriausti kuo mažiau jaučiančių būtybių.

Vieno gyvūno užauginimui sušeriama tiek augalų, kiek jų pakaktų keleriems metams išmaitinti šeimai.

Ar manai, kad moralinis/etinis veganizmas yra stipresnis veganizmo argumentas už ekologinį?

Manau, filosofiniu atžvilgiu moralinis argumentas tvirtesnis, gali lengviau įtikinti pavienius žmones tapti veganais. Tačiau tai, kad augalinė mityba – gerokai palankesnė aplinkai, yra kur kas galingesnis politinis ginklas.

Žinoma, politika – nešvarus reikalas, ji apraizgyta įtakingų ūkininkų interesų, kurie nė už ką neleis pripažinti faktų ir imtis prieš juos veiksmų.

…Bet po truputį atpainiojant tuos korupcijos mazgus ekologinis augalinės mitybos argumentas galėtų tapti itin galingas ir sprendžiant klimato kaitos klausimą, ir, nors netiesiogiai, gyvūnų išnaudojimo problemą.

Ak, ačiū labai už pokalbį, Mykolai! Buvo smagu ir įdomu! Jei dar norėtum ką pridėti, turi erdvės. Reklamai, kvietimui, kam tik nori.

Dėkui! 🙂 Manau, kad ir taip daug prirašiau, tad gal nieko nebepridursiu. 😀

Ačiū, Mykolai!

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.