Kas blogai tinklaraščiuose?

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Dienos tikslas: 1590 žodžiai. Parašyta: 416.

…Tai, kad kurti naują turinį smagiau, nei taisyti seną.

Nepaisant, kad tinklaraštis yra panašus į tavo mėgstamiausios kolekcijos lentyną prie svetainės sienos.

Tinklaraštis yra tokia kūrybos (rašybos, piešybos, muziky… hm, ir panašiai) rūšis, kurią kuri mažais gabaliukais, o per metus ir pusmečius – surenki didelę kūrybos kolekciją.

Jei tai tinklaraštis apie mezgimą, kaip man visai žavus “Virbalynė”, tai rašant ir ne taip dažnai, nepastebimai gausi mažą pradedančio mezgėjo enciklopediją. Jei rašai romaną, tai per laiką iš mažų skyrelių surinksi didelę knygą.

Nepastebimai.

Panašiai, kaip rūkant cigaretes augini vėžius ar valgant spurgas – riebaliukus. Vienas straipsnis ir viena cigė dar nieko nenužudė. Visai kas kita, jei tai kartosi metus ir ilgiau.

Aš savo tinklaraštį Debesyla.lt kūriau 3 metus.

Pirmiausiai, be abejo, nieko nemokėjau – nei rašyti, nei iliustruoti. Dabar – moku ne ką geriau. Bet tai ne esmė.

Vietoj to, kad palikčiau savo kolekciją pelyti (ar dulkėti), pradėjau ją taisyti.

1. Peržiūrėjau visus straipsnius tinklaraštyje. Kokie verti mano ir mano ateities skaitytojų dėmesio? Kokie neverti? Kurie sulaukė šimtus pasidalinimų? Kurie sulaukė mažiau nei 100? Kurių temos man pačiam dar svarbios, o kurios jau nebe?

2. Ištryniau visus tekstus, kuriuos taisyti buvo jau beviltiška. Per daug klaidų, pernelyg nesąmonė, pernelyg mažai dėmesio (o skaitytojų dėmesys – tai ženklas, ar kūrinys vertas jį palikti). Taip, juos galima palikti. Bet kodėl turėčiau praskiesti savo tinklaraščio kokybę? Juk “Apple” parduotuvėje nerasi padėtų 50-ties metų senumo kompiuterių “nes gal kažkam visgi patiks”.

3. Tekstus pradedu taisyti. Perspėjau skaitytojus, kad artimiausią mėnesį (jie tapo trimis – 2016-tų metų lapkričiu, gruodžiu ir sausiu) kai kurie straipsniai bus nepasiekiami. Vieną po kito išėmiau iš gyvo puslapio ir perrašinėjau, iliustravau, pritaikiau nuorodas į naujesnius straipsnius, kurių dar tuomet nebuvau parašęs.

4. Tekstus daviau redaktoriams. Nes kas aš jums, durnelis, kad pats taisyčiau? Rašytojo darbas nėra dėlioti žodžius – jo darbas atrinkti idėjas. Taisė nuostabūs mano pagalbininkai, kuriems noriai mokėjau eurus. Už gerą darbą – verta! <3

5. Tekstus grąžinau į puslapį. Paskelbiau. Kiekvieną savaitę išsiunčiau po mažą reklamą el. laiškais prenumeratoriams, kurie straipsniai buvo atnaujinti (nežymiai, žymiai arba išvis naujai perrašyti).

6. Gale taisymo tekstus peržvelgiau ir kiekvieną atidžiai patikrinau. Ar visos nuorodos veikia? Ar visos iliustracijos matosi? Ar visos idėjos logiškos? Ar tekstų eiga irgi logiška?

Kai kurie tekstai pasikeitė neatpažįstamai. Kiti – tik tapo tvarkingesni, trumpesni ir pilnesni žinių.

Gal tik trūkumas, kad po šio atnaujinimo visi straipsniai kažkiek suvienodėjo. Bet tai nebaisu – nauji yra kitokie. Kad ir kaip šis tekstas, kurį skaitai (ar klausai iš savo draugo lūpų) šią akimirką.

Dabar šiuos straipsnius gali atrasti užėjus tiesiai į Debesyla.lt. Archyvų puslapyje – liko tik geriausi.

Na, o tu ar negalvoji apie savo tinklaraščio atnaujinimą?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *