Knygos apie prasmę eskizai: Kodėl viskas, ką darai, paremta meile?

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Dienos tikslas: 1512 žodžiai. Parašyta: 1030.

Kai prieš daugelį tūkstančių (ar tiksliau milijonų) metų didelėje cheminių elementų sriuboje atsirado pirmoji gyvybė, ši turėjo vieną vienintelį norą – vienus cheminius elementus paversti kitais elementais.

Pavyzdžiui, tai galėjo būti metano pavertimas į anglies dvideginį. Arba dar kitaip. Bet tikslios formulės čia tikrai nesvarbios.

Pirmoji gyvybė tuomet natūraliai, o gal padrąsinta Dievo arba atsitiktinio likimo, pradėjo kartais keistis. Kartais šių ląstelių ir amebų dalyboje įvykdavo keisti nutikimai, iš gyvybė evoliucionavo. Keitėsi.

Taip praėjo keli milijonai metų ir ši gyvybė, žingsnelis po žingsnelio, pavirto žmogumi.

Žmonės – tai gyvūnai, kurių vienintelis tikslas vienus chemikalus keisti kitokiais chemikalais. Tik dažniausiai mes to nesuvokiame, taigi viską įprasminame giminės pratęsimu, asmeninės laimės paieškomis ar kitokia veikla.

Iš esmės viskas, ką ši gyvybės forma, žmonės, daro, yra beprasmiška. Nes kaip gyvybė atsirado dėl nežinia kokių priežasčių, taip niekas ir nepaaiškino, kodėl mes turime gyventi.

Bet gyventi mes norime. Oi, mes norime.

Ir mes padarysime viską, kad galėtume išgyventi, pratęsti giminę bei tai padarius dar ir apsaugoti giminėje ne tik vaikus, bet ir anūkus ar jei pavyks – proanūkius, ar kiek tik išeis.

Mes kovosime, sportuosime, ieškosime gyvybės eliksyro, pradėsime laikytis dietos ar iš esmės darysime viską kitą, kad galėtume gyventi ilgiau ir naudingiau savo giminei.

(Giminei, beje, nebūtinai perduotai lytiniu būdu. Kai kuriems žmonėms nesinori pratęsti giminės savo genais, bet jie nori padėti žmonėms, kuriuos jie myli ir gerbia – kad ir tos pačios lyties partneriams, šuniukams ar Tautos vadui, nesvarbu.)

Bet kodėl aš tau tai pasakoju?

Na, toks dalykas yra, kad… Viskas, ką mes darome, yra susiję su mūsų mirtimi. Ar tiksliau – mirties vengimu.

Viskas. Ne tik klausimus „iš ko pavalgysiu“, ar „kur gyvensiu“, ar „kas manimi pasirūpins senatvėje“, ar „kaip primušt tą banditą pirmam, kad jis neužmuštų manęs pirmas“ atsakinėjant. Bet ir užsiimant bet kokia kita veikla.

Štai, pavyzdžiui, yra tokia viena labai didelės dalies žmonių nekenčiama veikla: tai postai, paskaitos ir įvairios kalbos priešais publiką.

Išties nesvarbu kaip jie atrodo – bet jei tik žinom, kad yra (ar bus, jei filmuojama ateičiai) publika ir kažkas mus vertins – natūraliai dreba pakinkliai.

O kodėl? Kodėl mes taip bijome viešo kalbėjimo?

[[mokslinis pagrindimas]] teorija yra tokia, kad tai vyksta todėl, jog mes natūraliai baisiose situacijose įsivaizduojame patį blogiausią dalyką, kuris gali nutikti.

…O koks dalykas yra blogesnis, nei prarasti garbę ir pasitikėjimą kitų žmonių akyse?

Na, tiesą sakant, taip, galima prigalvoti visą krūvą įvairių blogesnių dalykų. Tačiau žmogui, stovinčiam prieš sceną – man arba tau – tai atrodo kaip kažkas siaubingo. Tokio siaubingo, kad mus ateis ir užpuls aštriadantis tigras.

[[mokslinis pagrindimas]] mini būtent tokį scenarijų – yra kita teorija, teigianti, kad mes bijome būti prieš sceną (ar net vieną sutiktą merginą/vaikiną gatvėje), nes tikime, kad susimovus – mūsų gentis, visuomenė, mus pasmerks mirčiai vienatvėje.

Ir tai yra baisu. Mirties nebijo tik žmonės, kurie yra supratę, kad ji neišvengiama. O tokių žmonių, net tarp mūsų senolių, yra palyginus mažai. 🙂

Aha… Tai… Kur čia įeina Meilė, kurią minėjai?

Taip, ačiū. Meilė. Kaip jau turėtum prisiminti – kalbėdamas apie mūsų norus ir troškimus, aukščiausią NORĖJIMO lygį aš vadinu Meile. Nes toks noras yra neapibrėžiamas kaip ji – begalinis, nesuvokiamas net kodėl norimas ir beveik neperkalbamas.

Ir mūsų gyvenimai yra paremti Meile… Gyvenimui. Išgyvenimui.

Mes trokštame gyventi saugiai, patogiai ir kuo ramiau bei kuo ilgiau. Visko šito atsisakyti, neturint jokios argumentacijos, kodėl atsisakyt yra gerai, gali tik visiški bepročiai. Kurie šiaip ar taip kojas pakratys vieni kažkokiuose apleistuose namuose.

(Atsisakyti, teigiant sau, kad taip bus geriau – natūralu. Bet tuoj suprasi, ką turiu omenyje.)

Aha. Mėgstame gyventi patogiai.
Oho naujieną pasakei, kapitone Akivaizdusis!

Duosiu pavyzdį.

Įsivaizduok tu esi darbuotojas kažkokiam „UAB Niekam tu nerūpi“. Uždirbi prastus pinigus, bet gyvenimui pakanka. Tačiau blogiausia – visiškai nejauti laimės, dirbdamas tame darbe. Kasdien keliesi lyg keltumeisi kokiam darbui lageryje ir panašiai.

Tu turi du pasirinkimus:

  1. Dirbti toliau už prastą, tačiau tave ir tavo šeimą išlaikantį atlyginimą, tačiau nesijausti laimingu (bet išlaikyti visą šeimą!);
  2. Arba mesti darbą, mesti atlyginimą, išeiti daryti nežinią ką ir nežinia kur, ir nežinia kaip, be jokio kelio grįžti atgalios bei tapti galbūt Tiesa, be pinigų, o pirmiau tavo šeima, o vėliau ir tu mirsite namuose be šildymo ir elektros badu.

Hm. Kokie du pozityvūs pasirinkimai, tiesa?

Na, bet įsivaizduok, kad tu turi tokį pasirinkimą. Kaip ir turi tokį pasirinkimą iš esmės visa begalė žmonių visame pasaulyje, tačiau tik situacijos keičiasi – vietoj darbo tai kokios statybos inžinerijos studijos, vietoj studijų gal tai prasti santykiai, vietoj santykių gal tai siaubingas miestas ar dar nežinia kas.

Ką renkiesi tu?

Na, atsakei mintyse?

Gerai, puiku. Nes tavo atsakymas šį kartą šiek tiek buvo bevertis – juk jei ką tik garsiai jį išsakei, aš niekaip negirdėjau jo per knygos ar kompiuterio lapus. 🙂

Bet jei rimčiau, tai teisingas atsakymas būtų:

Renkuosi tai, kam turiu daugiau noro ir užsivedimo.

Viskas. Jokių ten „na palauk, yra trečias variantas“ ar dar kitaip – laimi tai, kam turi daugiau noro tu.

O kam noro turi? Kuriam dalykui turėjai daugiau noro? Pastoviam darbui ar rizikingai laimei? Už kelis eurus nusipirkti batono ir dešros, ar kokio tai Danieliaus Goriunovo knygą? Pabučiuoti savo pirmą meilę pirmame pasimatyme, ar nepabučiuoti?

Visi tavo gyvenimo pasirinkimai iki šiol, dabar ir tie, kurie bus ateityje yra paremti noru. Arba geriausiu atveju, nors ir ne visais įmanoma, tuo tyresniu lygmeniu – Meile, troškimu.

Ko labiau norėjai:

  • Neįskaudinti savo tėvų ar visgi pasakyt jiems teisybę, kad nesi jau vaikas ir privalai gauti sau laisvės?
  • Pradėti skaityti šią knygą ar visgi skirti daugiau laiko Feisbukui?
  • Ar galiausiai kai vėliau šią dieną užsinorėsi labai į tualetą – norėsi sėdėt patogiai prikakotom kelnėm, ar visgi atsistoti, judėti, bėgti, sėsti ir kitaip vargti, kad liktum švarus?

Čia nėra teisingo pasirinkimo, nes teisingi pasirinkimai… Na, tai labai subjektyvus dalykas (o aš asmeniškai tikiu, kad tokie neegzistuoja, bet tai jau kita tema).

Tačiau yra pasirinkimai, kuriems turi daugiau noro.

Noras daryti A prieš norą daryti B, C, D, E, F, G, H ar, kad ir kiek galimybių ir raidžių prigalvosi. Dažniausiai turime visgi pasirinkimų ne vieną, tačiau renkamės – tik vieną jų.

…Arba pasirinkus „aš palauksiu ir nesirinksiu“ gyvenimas parenka už mus, tai, ką užsidirbai sėdint ir krapštant nosį arba ko labiausiai norėjo pasaulis. Pasirinkimas nesirinkti (arba išvis negalvoti apie pasirinkimus) – irgi pasirinkimas. Ir negaliu sakyti, kad tai visada blogas pasirinkimas. 🙂

Tavo gyvenimas yra paremtas norais. Meile. Troškimu išgyventi ir gyventi, geriausiu atveju, po perkūnais – laimingai gi, laimingai! Kaip normalūs žmonės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *