#SielaAkmenyje (39)

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Dienos tikslas: 1369 žodžiai. Parašyta: 1359.

– Tuomet pradedam, – linktelėdama galva į kristalą patvirtino Rūta.

Ir jau po akimirkos pasigirdo duslus sprogimas kažkur už keliolikos gatvių ar kelių šimtų metrų palei Kupolą, kitame jo šone! Po akimirkos – dar visa serija sprogimų.

Žmonės aikštėje ir priešais Kupolo vartus sekundei sustojo… Ir tada pradėjo šurmuliuoti: eiti greičiau, jei ėjo nuo kupolo tolyn, bei eiti lėčiau, jei ėjo link jo.

– Palaukiam, kol tai sutrauks daugiau dėmesio ir tuoj eisim, – sukomandavo Rūta.

Kažkur tolumoje pasigirdo sirenos. Šios nuskambo po sekundės ir aikštėje, kur stovėjome mes. O tai įvairių žmonių dėmesį tikrai atkreipė.

– Einam, einam, – vaikams pro šoną sparčiai eidama ir tempdama iš paskos bėgančius mažus du vaikus paliepė turbūt jų mama.

– Eime, – tarytum atsiliepdama pakartojo mums Rūta ir mes taip pat pajudėjome. Tik į priešingą pusę, nei bėgo ar skubėjo visi žmonės.

“Jie atrodo lyg šiek tiek net pripratę prie tokių dalykų. Nors ir nusigandę…”

Visgi savo minčių garsiai neišsakiau, nes nebuvo priežasties blaškyti mano komandos narių dėmesio.

Po akimirkos jau buvom įžengę pro duris, tarp krūvos uniformuotų violetinėmis ir oranžinėmis uniformomis žmonių išeinančių lauk.

Kupolo vidus buvo nemažiau įspūdingas nei išorė. Metalinis, stiklinis ir tviskus. Lyg įėjus į didelį deimantinį seifą. Gal netgi pernelyg tviskus ir pernelyg gausis pilko, nušlifuoto metalo.

Tačiau tarp mūsų ir salės tolėliau buvo metaliniai apsaugos vartai su vienu turbūt sargybiniu žmogumi ir dviem sargybos automatonais.

Tik Rūtos tai negąsdino ir ji nelėtindama žingsnio žengė artyn jų, o mes du iš paskos paskui ją.

– Prašom, – praleidinėjo išeinančius tarnautojus sargybiniai.

Mes priėjome prie įėjimo vartų ir prie mūsų tuoj priėjo du automatonai.

– Ė, atgal, – sukomandavo jiems tyliai priėjęs iš nugaros ūsuotas vyras juoda uniforma.  Šie du automatonai tuoj sustojo ir pasisukdami šonan praleido mus tris pro vartus.

– Eime, – tarė Rūta, – skubiai.

“Kodėl niekas nepastebėjo, kad du automatonai netikėtai visai netikrina ateinančių neįprastai apsirengusių žmonių į svarbiausią Miesto Tarybos pastatą ir jų tvirtovę?”

– Jie savo rankomis suknežintų tau galvą kaip agrastą kokį, – praeinant automatonus sukomentavo Naoki. Jo komentaras nebuvo labai raminantis, ypač einant tarp tų dviejų juodų kristalinių luitų be matomo veido ir ilgomis ore skraidančiomis rankomis.

– Čia, – tarė Rūta, iš kažkur išsitraukusi žalsvą apvalų kristalą ir su geltona rodyklyte viduryje ir rodanti jį mums. Šioji rodė į vieną iš kelių koridorių. “B-3” skelbė lentelė su užrašu virš durų.

“Kad ir ką tai turėtų reikšti.”

Taigi žengėme šiuo koridoriumi skubiu žingsniu. Šis matomai vedė kažkur aukštyn, nes jo grindys šiek tiek aukštėjo. Po kiek laiko praėjome pro kelias laboratorijas ar panašias patalpas stiklinėmis sienomis, tačiau žmonės už jų nelabai į mus kreipė dėmesį. Netrukus praėjome ir pasukome kelis kartu per tiltelį virš žalio parkelio ar aikštės apačioje, bei keliavome tolyn.

– Ei, kas jūs tokie? – netikėtai pasigirdo vyriškas balsas už mūsų.

“Šūdas…”

Antonio atsiduso ir visi kartu pamažu atsisukome.

– Man rodos girdžiu priežastį mane traukti lauk iš šio maišo, – greitakalbe išpylė Naoki.

Priešais mus koridoriuje stovėjo šiek tiek pliktelėjęs vyras ilgu raudonu apsiaustus, akiniais ir smilkstančia cigarete tarp dantų. Iš stiliaus jis būtų panašus į Briusą Vilisą. Tačiau šis – visai nepanašus į jį savo plačiu kūnu ir ypač ilgu veidu su smailiu smakru perskirtu į dvi dalelytes.

– Šioje salėje vaikščioti tokia apranga kaip jūsų yra neleiiiidžiama! – sukliko jis spigiu balsu. Aš net užsidengiau rankomis ausis jam vėl prakalbus.

” O Dieve, kodėl jis taip spiegia??”

– Jūs privalote tučtuojau persirengti į tvarkingą lankytojų aprangą! – sukliko jis vėl. – Nejaugi jums niekas to nesakė!?

“Ką? Aprangą? Jis mus sustabdė dėl to, kad neapsirengėme kažkaip, kaip turėtų būt apsirengę lankytojai? Jis… Jis net nepastebėjo, kad, na, bent aš esu velniškai panaši į tą turbūt ieškomą merginą??? Ar niekas manęs neieško??”

Tačiau rodos sugalvoti, ką atsakyti, pirmasis spėjo Antonio:

– Ne, niekas nesakė, apsauga mus praleido tiesiog taip, o daugiau nieko nebuvo, – papurtė galvą Antonio.

“Gudru!”

Aš tuoj pat irgi papurčiau galvą ir nutaisiau veido išraišką, lyg nieko nesuprasčiau, kodėl čia mane dabar kalbina.

– Kaaaaip tai jums nieko nesakėėėė!? – sukliko jis vėl.

– Nesakė, nes nieko nebuvo ten, – gūžtelėjo pečiais Antnio, – man rodos viskas dėl to, kad lauke paskelbta sirena.

– O tu Dieve. – tarė vyriškis ir garsiai atsiduso kažkaip vėl sugebėdamas atsidusti spiegdamas, – Tos sirenos visada žmones išmuša iš vėžių… Niekas šiuos rūmuose nežino paprasčiausių taisyklių!

Jo spiegimas prieš atsisukant buvo beveik sustojęs. Tačiau po to pasiekę tokį lygį, kad aš net vaidindama turėjau susiraukti ir ranka užsidengti bent jau vieną ausį.

– Žinai, tai gali nuskambėti keistai, bet per tą jo spiegimą aš net negirdžiu jo balso, – tarė Naoki kažkaip lyg ir sutrikęs, – ar tikrai jis yra žmogus, o ne kokia harpija, sirena ar katė morčiaus metu?

“Kas tos harpijos? Sirenos tai turbūt ne tos pačios, kur lauke cypia ir klykia?”

– Mes labai atsiprašome! – papurtė rankomis Antonio ir sugriebdamas savo mėlynąjį kristalą.

Tačiau rodos jo kristalo panaudojimas buvo pernelyg vėlus. Arba suveikė priešingai, nei, manau, turėjo. Nes vyro veido spalva tuojau per kelias akimirkas tapo tai rožinė, tai raudona, o dabar išvis burokinė.

– Na aš dabar jums parodysiu! – suspiegė jis iš kelnių už diržo išsitraukdamas kažką susukto…

…Ir mostelėdamas išvyniojo visą, pasirodo, virvę ore ir suplakė ja.

– Gile, Antonio! – sušuko mums Rūta ir mes tuojau pasiruošėme gynybai.

Vos per akimirksnį Naoki sušvito visom šviesom, o Antonio kaip akies krašteliu mačiau persimetė per petį žemiau rankos savo gitarą.

“Lets do this!”

Tačiau mūsų troškimams rodos neteko išsipildyti tą pačią akimirką ir šioji atsidėjo bent keliom atgal.

– Alojizai, glušpetri tu, po velnių, ką čia išdirbinėji! – pasigirdo moteriškas cypiantis balsas.

“O tu Dieve! Dar cypimo!”

Atsisukau tučtuojau atgal, pakeldama vieną ranką prie ausies, jei dar jo būtų. Kažkaip nesitikėjau nieko gero iš cypiančio vyro ir dabar – cypiančios moteries.

Link mūsų lyg niekur nieko greitu žingsniu artėjo senstelėjusi moteris žilais plevėsuojančiais plaukais ir apdribusiais žaliais drabužiais, turbūt slepiančiais atitinkamai nudribusius močiutiškus papus.

Aš sužiurau į Antonio, kuris paėmęs gitarą jau pradėjo braukti ore natas… Tačiau vos keli milimetrai iki stygų sustojo, nes moteriškei rodos mes visai nerūpėjome.

Ši lyg niekur nieko ne tik priartėjo prie mūsų, bet tuojau ir pralėkė pro mus, savo akis įbedusi į senį, kurios pasirodo buvo vardu Alojizas.

– O, Birute! – nustebo išpūtęs akis ant kaktos vyras nuleisdamas savo botagą ant žemės.

– Ką aš tau sakiau, kad nepasimestum? A? Ką tau sakiau, tu, senas perdyla?? – sukliko ji artėdama tolyn prie jo.

“Kas per velniai???”

Pažvelgiau išsižiojusi į Antonio. Šis atrodė lygiai taip pat pasimetęs, kaip turbūt atrodžiau, o ir buvau, aš.

– Niekur aš nepasimečiau! Aš tik ėjau ir… – pradėjo teisintis vyras, nenustodamas cypti.

– Nieko tu, lai lai, nedarei, lia lia, nepasakok tu čia man pasakų, gerai?? – sukliko moteris.

Ir vos per akimirką jau pribėgo prie vyro ir delnu tėkštelėjo jam per veidą. Tas garsas net suaidėjo per aikštės lubas arba man taip tik pasirodė.

– Aooočuuu! – sukliko vyras!

– Oho, net su aidu! – nusijuokė Naoki.

“Aha, tikrai aidas!”

Nusijuokiau ir aš iš viso šito, ką ir Naoki pastebėjo. Rūta pažvelgė į mane, nesuprasdama turbūt, kodėl juokiuosi, bet pati šyptelėjo. Gal pagalvojusi, kad juokiuosi iš tų dviejų porelės.

– Taigi ateini čia tu bledyna! – suriko vėl moteris ant savo turbūt vyro, nes šie tikrai tiko viens kitam iš balso bent į poras.

Ir pagriebusi Birutė Alojizui už ausies, kad pasuko! Šis vėl suklykė iš skausmo, matomai, kad jo žmona jam šį skausmą turbūt kėlė didžiausi pasaulyje.

Naoki vėl nusikvatojo iš šito viso vaizdelio bei grįžo iš žalios spalvos ir dygliuotų kampų prie rausvos spalvos su šiltu, lygesniu paviršiumi.

Moteris griebė vyrui už ausies ir jį apskusi pradėjo tempti atgal per aikštę, kur jis buvo mus pasivijęs. Po akimirkos šis jau skriete skriejo paskui ją klykdamas ir tabaluodamas kojomis, lyg mažas vaikas. Jo Botagas liūdnai tempėsi paskui jį. Dabar nusikvatojo jau ir Antonio.

“Na ir kvailystė. O jau maniau, kad turėsime bėdų, o čia tik du keistuoliai…”

– Na, tai buvo keista, – pakomentavo Rūta, įsikišdama kažkokį geltoną kristaliuką atgal į savo vieną iš daugelio kišenių ir išsitraukdama kristalą kelrodį. Pasisukus pagal ant kristalo pasisukusią rodyklę ji bakstelėjo ta kryptimi ranka:

– Eime.

Antonio tuoj užsimetė gitarą vėl už savęs ir patraukėme paskui ją vėl per aikštę. Šioje taip ir nepasirodė jokia kita gyvybės forma, tik tas vyras ir ta moteris.

– Kaip kokiam teatre, – pakomentavo Naoki, bet aš nelabai supratau apie ką jis – tuos du žmones, vietą, kur einame ar visą šią rodos slaptą, tačiau kažkaip… Nesuprantamai nepavojingą operaciją.

“Na, bet dar kas nutiks. Negali žinoti. Gal tie du buvo koks išbandymas mums? Arba spąstai? Dar kažkas?”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *