Dienos tikslas: 245 žodžiai. Parašyta: tik 244!?
Jis padėjo savo galvą mergaitei ant jos plonų, džinsais stangriai aptemptų kojų…
…Užsimerkė. Ir akimirksniu išmetė iš galvos visas mintis, taip, kaip buvo išmokęs daryti per paskutinius vienuolyne praleistus metus.
Mergaitės kojos, nors ir plonytės kaip visas likęs jos kūnas, buvo pakankamai minkštos, kad berniukas galėtų įsivaizduoti tarytum miegantis ant samanų. Jam tas vaizdinys iškilo vos tik išmetus mintis.
Mes negalime būti tikri, kodėl jis tai įsivaizdavo. Bet galime spėti, kad tai galbūt dėl to, jog lygiai taip pat jis galvą padėjęs miegojo miške vos prieš kelias dienas. O galbūt todėl, kad mergaitės džinsai, po ilgos grybavimo dienos, dar vis buvo įgėrę miško kvapo.
– Aleksai,- tyliai į berniuką kreipėsi mergaitė.
Aleksas neatsiliepė ir mergaitė kaipmat suprato – jis užmigo. Taip, kaip tik jis sugeba užmigti, po savo beprotiškų šėliojimų miškuose ir prie rašomosios mašinėlės.
Ant stalo dar vis gulėjo šiltas, tiesiogine prasme, Alekso laiškas. Mergaitė, pakėlusi akis nuo berniuko veido, pažvelgė į šį laišką ir surado jame pirmąją eilutę. Ji, kaip ir visada, buvo tokia pati: „Mano mylimoji Aiste“.
Toliau Aistei skaityti nebereikėjo, nes šį laišką, kaip ir šimtus ankščiau gautų laiškų, ji jau mokėjo atmintinai. Tyliai atsikvėpusi, ji vėl nuleido akis ir turbūt grynai iš įpročio pradėjo skaičiuoti apgamus ant berniuko veido. Jų buvo šešiolika.
Šešiolika mažų lašelio formos apgamų, palaidai išsibarsčiusių po jos mylimo vyro veidą. Ji nusišypsojo. Juk tai jos mėgstamiausias skaičius.
Svajojantis,
Danielius