Nuo mėmės iki žvaigždės: Debesylos autobiografija

Labas, aš Danielius! 25-erių metų mokymosi fanatikas, prieš dvejus metus baigęs statybos inžineriją KTU ir rašantis tinklaraštį, kuriame esi dabar.

Nelaikau savęs labai ypatingu: patyrusiu, protingu, gražiu, juokingu ar kitaip gamtos apdovanotu. Taigi ir rašyti apie save ne itin mėgstu.

Tačiau vis sulaukiu laiškų iš įvairių skaitytojų, 1 mokytojų, žurnalistų ar vos pažįstamų žmonių...

• Danieliau, kas tu toks?
• Kodėl rašai šį tinklaraštį?
• Ko sieki iš jo ir savo gyvenimo?
• Ar visada buvai toks, koks esi šiandien?
• Koks tavo batų dydis...? 2

...Taigi, leisk, šiandien peržengsiu savo ribas ir papasakosiu istoriją.

Aš tikiu, kad šis pasakojimas gali tave įkvėpti įveikti senas baimes ir pagyventi kitaip nei įpratai. Jei nematai šviesos rytojuje – aš galiu pabūti įrodymu, jog gerai pasistengus ją galima sukurti.

Nes kadaise tikrai nebuvau toks žmogus, kuriuo didžiuočiausi. Bet dabar suprantu, kad visa tai, ką išgyvenau, mane privedė prie šio momento – rašymo tau, mokymo, nuotykių ir augimo.

Kitaip tariant – įvyko transformacija, kurios nesitikėjau.

Iš karto perspėju: šiame įraše pasakosiu intymiausias savo gyvenimo detales. Panašiai, kaip rašydamas šiuos 33 prisipažinimus. Viskas, ko prašau – perskaityk šį pasakojimą iki galo...

...Ir palik komentarą apačioje.

Nesvarbu, ką parašysi: pasidalinsi savo istorija, pakomentuosi manąją ar atsakysi į kitų debesyliečių mintis. Man svarbiausia, kad kažką parašytum. Nes su kiekvienu žodžiu žinosu, kad atsivėriau ne veltui. 🙂

2011-tų metų Kovas. Dar du metai į priekį.

Likus mėnesiui iki devynioliktojo gimtadienio, mažai pasikeitęs mūsų herojus pirmą kartą įsimyli. Vėlokai, tačiau, ei, kažkada juk reikia.

...Ir, turbūt kaip ir reikėjo tikėtis, ši mergina (vardu Gerda) visai manimi nesusižavi ir pasiūlo likti tik draugais. Sutrikęs ir sugniuždytas sutinku su pasiūlymu, o grįžęs vakare namo puolu daryti tai, ką moku geriausiai – naršyti internetus ieškodamas atsakymo „Kaip ištrūkti iš draugų zonos“.

Atsakymo tuomet taip ir neradau, tačiau netyčiomis aptikau begalinius puslapius, seminarus, mokymus ir knygas apie merginų kabinimą, psichologiją bei saviugdą.

Tuomet dar nenutuokiau, ką man tai reikš ateityje.

Aš tik bandžiau apgauti savo pirmąją meilę, kuri man liko abejinga.

Bet mėnesiu vėliau...

Velniai žino kokiu būdu 6 mūsų herojus sutinka antrąją merginą. Nuo to laiko balandžio ir gegužės mėnesiai jam tampa pačiais mėgstamiausiais.

Birželį baigiu mokyklą ir paseku pramintu „Daryk, ką tėvai sako“ taku: pirmu numeriu įrašau statybos inžinerijos specialybę. Antro numerio nerašiau, nes tokio nesugalvojau.

Likusią vasaros dalį pradeda veikti kažkokia magija, gal dėl jaunos meilės,
o gal dėl begalinių saviugdos straipsnių.

Pats netikėdamas savo pasikeitimais pamirštu žaidimus, 7 pradedu rūpintis išvaizda, o kasdienybėje vis daugiau vietos atsiranda iššūkiams.

Rugpjūčio 31-mą dieną, grįžus iš šeimos atostogų Kretoje, baigiasi 100 mano vasaros dienų. Išsiskiriu su pirmąja mergina ir įstoju į statybos inžineriją. Prasideda studentavimo era.

2012 metų sausis. Pusę metų į priekį.

Šį mėnesį pirmą kartą pagalvoju, kad studijuoju visai ne tai, kas man patinka, o mieliau užsiimčiau rašymu ar kitokia kūryba. Tačiau pabijau ką keisti ir tęsiu ką daręs: piešiu fantastinius žemėlapius, mokausi bendrauti su merginomis ir tyrinėju religiją krikščioniškuose Alfa mokymuose. Per tuos metus mažai kas keičiasi.

Tačiau po 70+ pasimatymų su skirtingomis merginomis 8 ir daugiau nei 300 naujų pažinčių 9 pradedu suvokti, kad merginos irgi žmonės. Cha... Tau gal juokinga, tačiau man tai buvo naujiena.

Pusmečiu vėliau vėl viskas keičiasi.

Jau antrakursis mūsų herojus visą savo laisvalaikį leidžia skaitydamas ir asmeniškai išbandydamas patarimus iš puslapių, tokių kaip Zen Habits ar Art of Manliness. Iššūkiai ir mokymasis jam tampa gyvenimo dalimi.

Tų metų rugsėjį aš sutikau antrą savo gyvenimo merginą, tačiau greitai su ja išsiskyriau ir tapome tiesiog geriausiais draugais, kokiais esame iki šiol. Taip nutinka ne tik filmuose.

Spalį iš mokymosi repertuaro išmetu merginų kabinimo studijas.
Tą mėnesį suvokiau, kad man to nebereikia – merginų nebebijojau, o ir neliko ką daugiau šioje srityje atrasti. Aišku, vietos tobulėjimui buvo, tačiau to, ką turėjau – pakako. 10

...O lapkritį sukuriu naują tinklaraštį ir pavadinu jį Debesyla.

2013 metų vasaris. Dar keturiais mėnesiais priekin.

Tinklaraštis ir būtybė vardu Debesyla pradeda įgauti savo spalvą. Nors pirmais mėnesiais rašiau nedaug, o ir temos neturėjau... Vasarį tai pasikeitė – Debesyla rado pirmąjį šūkį ir misiją.

„Nuo šiol gyvenk lengvai kaip debesis!“

Kažkur šią mūsų istorijos akimirką pradedu ieškoti panašių tinklaraščių. Angliškų randu begalę (įskaitant temą įkvėpusį Zen Habits)... Tačiau lietuviškų ne tiek ir daug. Tuo metu jau buvo rašoma „Super Gentis“, bet tai buvo tik išskirtinumas.

Pradedu suvokti: rašyti mėšlą gali bet kas, tačiau pateikti išbandytas, moksliškai ar bent asmeniškai patikrintas žinias sugeba retas.

Bet tai neatbaido nuo išsikeltos misijos. Nors kokybės kelias ir yra kur kas sunkesnis, nei kopijuoti tekstus bei citatas ir klijuoti tai ant nuotraukų su mašinomis bei papais.

Pamažu bėga mėnesiai, o Debesyla tai lėčiau, tai greičiau auga. Keičiasi ir rašymo gebėjimai. Gali palyginti progresą nuo pirmojo straipsnio 11 iki naujausio. Debesyla pamažu pradeda garsėti Lietuvoje.

Prasukime laiką iki šiandienos.

Debesyla tapo mano dalimi. Kadaise vienas vaikis turėjo mažytį pomėgį užsikorus medyje skaityti knygas. Tačiau viskas išaugo iki puslapio, enciklopedijos ar žurnalo, 12 jungiančio tūkstančius augti trokštančių lietuvaičių. Debesyliečių.

Ir štai...

Prieš kelias savaites žiūrėjau Gintaro Varno spektaklį „Biografija“. Tai buvo vienas geriausių mano matytų spektaklių, su velniškai geru klausimu, kuris ilgai nekrenta iš galvos:

„Jei galėtum pakeisti savo gyvenimą, ar žinotum, ką jame keisti? Ar norėtum?“

...Kuo toliau mąstau, tuo labiau įsitikinu, kad visgi ne – nežinočiau, ką keisti savo gyvenime.

Nors mano gyvenimas nebuvo nuostabus, tačiau jis atvedė mane iki šio taško. Kiekvienas mano sprendimas atvedė iki to, kad rašau tau šį laišką. Ir kuriu šį tinklaraštį, kuriu savo gyvenimą, bandau padėti tau.

Aš tikiu, kad jei skaitai šį tekstą, turbūt nelabai kuo skiriesi nuo manęs. Taip, tavo gyvenimas kitoks, bet tu irgi esi Debesylos dalis. Tu mokaisi, augi, turi tikslų ateičiai, iššūkių dabarčiai... Trokšti kurti savo gyvenimą ir gyventi be vargų.

Tu esi Debesylos dalis. Lygiai, kaip esu ir aš.

Ir nors mano pasakojimas čia sustoja, jis nesibaigia. Mūsų gyvenimai atvedė mus iki šio bendro taško! Dabar galime žiūrėti į ateitį drąsiau. Nes praeitis buvo praeitis, o ateitis neša tik gėrį, kurį tereikia pagriebti.

O kas dabar?

O dabar... Na, visų pirma, ačiū, kad perskaitei šį pasakojimą. Į jį sudėjau visą savo sielą ir stengiausi nepagražinti nė dalelės. Kartu stengiausi ir įkvėpti tave augti – tikiuosi man tai pavyko.

Viskas, ko dabar tavęs prašau – palik komentarą apačioje.

Nesvarbu kokį. Tau tai neužtruks nė akimirkos. 13 O su kiekvienu atsiliepimu galėsiu žinoti, kad atsivėriau ne veltui.

O dabar, perduodu žodį tau, debesylieti! 🤟