Idėjos iš Debesylos galvos

#SielaAkmenyje (1)

Išleista 2017-03-15 į 365 Tekstai
Pozemiai

Dienos tikslas: 482 žodžiai. Parašyta: 984

Ruda. Vien tik įvairiausių atspalvių ruda. Mhm.

Daugiau, mažiau, purvo rudumo ir kažkokio keisto… Eh. Kažko nemalonaus. Taip stebėjau šią spalvą gal sekundę, minutę, valandą ar dieną.

Ir tada kažkas įkrito į akį. Auč! Mirktelėjau akimis dar kelis kartus. Ir suvokiau – juk žiūriu į lubas, o aš guliu!

„Pala, lubas? Ką?“

Akimirksnis ir jau sėdžiu. Dar akimirksnis ir nusikeikiu, jog taip greitai atsikėliau ar akivaizdžiai vakar nesusilaikiau – galvą maudė kaip… Na, tarytum kas ją būtų išmaudęs karštoje lavoje, o tada įkišęs į Šaltąjį vandenyną.

Tačiau turbūt buvo verta patirti šį skausmą, nes dabar jau šiek tiek daugiau žinojau apie tai, kur esu, nei žinojau gulint ant grindų. Taip, viskas aplinkui vis dar penkiasdešimties atspalvių ruda, kažkur pasislėpusi švietė gelsva šviesa, tačiau – progresas.

Apsižvalgiau.

Aš sėdėjau ant kažkokio plono ir minkšto pakloto, patiesto tiesiai grindų viduryje vos vos apšviesto tuščio kambario. Kairėje savęs mačiau kažką panašaus į rūsio langą ar tiksliau skylę lubose,  iš kurios krito šviesa, o man dešinėje buvo kažkas panašaus į duris. Arba, be abejo, tai galėjo būti ir koks durų paveikslas, nes šios neturėjo net rankenos – paprasčiausias stačiakampis su šviečiančiais plyšiais aplinkui.

Apskritai. Panašu į kalėjimą. Arba tardomąją policijos vienutę. Ar kambarį, kur… Hm. Nesugebėjau prisiminti, ką tai priminė, bet tikrai priminė kažką artimo.

Suvokiau, kad girdžiu ošimą. Nežinau, kieno būtent – jei tai jūra, tai aš visai netoli jos. Jei tai žmonės – tai jų daug. Jei tai miškas… Na, negalėjo būti miškas. Miškas ošia tyliau. O ir neatrodo, kad skirstume.

„Kur aš esu?“

Pakraipiau galvą. Kažkas mano kakle sutraškėjo, bet neskaudėjo, todėl nekreipiau dėmesio. Kažkas yra sakęs, kad… Hm… Nepamenu…

Visgi galvos kraipymas ne itin padėjo, nes kambarys priešais mane nepasikeitė. Pasikreipiau į šoną, bandydama pažvelgti už savęs, tačiau čia pamačiau dar daugiau rudų atspalvių, kurie tikrai nesužavėjo.

Šį tą geresnio atradau pakreipusi galvą žemyn. Pasirodo vilkėjau kažkokius juodus marškinius ir kelnes… Arba rudus… Čia nieko nesimato.

„Hm.“

Nepamenu, kad kada turėjau tokią aprangą. Ar mane kažkas pervilko?

Na gerai, tai nebuvo kažkas geresnio. Bet palyginus su lygiomis sienomis – vis įdomiau.

„Kaip aš čia atsidūriau?“

Atsakymo ir vėl neradau. Taigi pabandžiau atsikelti nuo čiužinio. Pajudinau kojų pirštus ir pamačiau, kaip šie juda po vėlgi tokio pačio juodumo kojinėmis. Kažkas ir kojines parūpino? Ar mano visa apranga yra vientisas triko?

Paliečiau pilvą ir pabandžiau rasti tarpą tarp viršutinės bei apatinės drabužio dalies. Ir visgi radau – pakėlus marškinius pasimatė pilvo oda. Visai gerai. Vis šis tas.

„…Pala. Kaip aš išvis atrodau?“

Iš visų klausimų šis turbūt buvo pats kvailiausias. Bet pakėliau rankas… Ir, vėlgi, nedaug ką pamačiau – tik pirštus. Judantys. Rodos visi. Gal kiek ploni.

„…Aha…“

Ne itin įdomu. Taigi pratęsiau, ką buvau pradėjusi – atsikėliau. Lubos patalpoje žemesnės, nei jos atrodė gulint, pakėlusi ranką net galėjau jas paliesti, ką ir padariau. Šalta. Kažkas panašaus į akmenį, gal betoną?

Perėjau į kitą kambario pusę ir atsistojau priešais duris. Paspaudžiau jas.

Durys pasilenkė erdvėje bei laike ir atsivėrė.

* * *

Paspaudžiau jas labiau ir patekau į siaurą koridorių. Tokį pat žemą. Pasitraukiau, kad durys vėl galėtų užsiverti – nes kiaurai per jas nemačiau, o matyti galėjau tik iiiiiiiilgą siaurą koridorių, vedantį link kažkokios salės ar panašiai.

„Kažin, kas ten…“

– Laba diena, – pasigirdo vyriškas, tarytum akmeninis, balsas už manęs.

Aš tiesiogine prasme pašokau ir apsisukau. Už manęs ore kabojo didelis, beveik visą koridoriaus erdvę užimantis auksinis kristalas su dvejomis grindų nesiekiančiomis mažytėmis kojytėmis ir rankomis.

„O. Dieve.“

„Aaaa!“, suklykiau iš netikėtumo. Kažkur girdėjau, kad mūsų klyksmai yra skirti plėšrūnų atbaidymui ir tam, kad praneštume apie savo nelaimę draugiškoms sieloms. Nežinau, kas tokią akimirką nebūtų suklykęs.

Net nepajutau, kaip kartu pliumptelėjau ant žemės. Suskaudo užpakalį, o pasikeitus žvilgsnio perspektyvai kristalas atrodė tik dar didesnis.

Tačiau taip lengvai pasiduoti nesiruošiau – atsispyriau kojomis, verčiausi kūlversčiu atgal ir tuomet, kojas statydama ant žemės, atsistojau. Po akimirkos jau stovėjau iškėlusi kumščius.

Kristalas taip ir nepajudėjo.

– Kas tu!? – sušukau jam.

Kristalas tylėjo. Akimirką, dvi. Staigiai pasukau galvą ir žvilgtelėjau už savęs – nejau kalbuosi ne su tuo, su kuo turėčiau kalbėtis, o žodžius pratarė kažkas kitas?

Už manęs vis dar nieko nebuvo. Bet kristalas visgi prakalbo:

– Aš tik pašalinis veikėjas tavo istorijoje, – tarė jis nežymiai blykstelėdamas viduryje.

Pavarčiau akis ir nejučiomis kiek išsižiojau.

„…Ką?“

– Pašalinis veikėjas?

– Taip, pašalinis veikėjas, – lygiai taip pat monotoniškai atsakė jis.

Nebuvau tikra, ką man daryti su savo rankomis. Jas tiesiog nuleidau. Ir kadangi jau stovėjau per kokius šešis žingsnius nuo šio pašalinio veikėjo, kiek apsižvalgiau.

– Tai nieko nepaaiškina, – tariau jam.

– O tai paaiškina viską, – atsakė jis, tarytum viskas išties būtų taip elementaru ir paprasta.

– Neeee… – nutęsiau lyg kalbėdama su įkyriu vaiku, nes jau išvis nieko nebesupratau, – tai nieko nepaaiškina. Ta prasme… Ką turi omenyje? Koks dar veikėjas? Ką? Ir kas čia darosi? Vyksta ir žinai, nu…

Apsižvalgiau vėl. Pasijaučiau lyg būčiau prasto spektaklio veikėja.

– Jūs, žmonės, esate labai keisti. Juk atsakiau į pirmąjį klausimą, nejau to negana?

„Jūs žmonės? Aš?“

– Jūs, žmonės? – susiraukiau. – Pala, o kas TU?

Turbūt buvo kiek per vėlu šito klausti, bet geriau dabar negu niekada. Kristalas atsiduso.

– Man sakė, kad su tavimi bus nelengva, bet neminėjo, kad TAIP nelengva. Aš esu Jokūbas ir aš esu pašalinis veikėjas tavo istorijoje. Mano darbas tave palydėti iki reikiamos salės ir tai viskas, ką tau reikia žinoti.

„…“

Pažvelgiau į kristalą kuo akmeniškesniu veidu. Galvą vis dar maudė, bet visai netikėtai keli neuronai sušoko į savo vietas.

– Leisk spėti, Jokūbai,- lėtai pradėjau jusdama šiurpuliukus nugaroje, – Ta salė yra už mūsų?

Kristalas vėl atsiduso.

– Taip, teisingai. Ir ačiū Dievui, kad bent vėl nebandai gilintis į  nesvarbias smulkmenas ir ieškoti visur paslėptos prasmės. Pavyzdžiui, mano varde.

Prikandau liežuvį, nes kaip tik norėjau gilintis į tas smulkmenas.

– Aš… Ne! Tai tiesiog… Žodžiu, neįprasta. Aš nepamenu, kaip čia patekau.

– Neįprasta, lyginant su kuo?

Pagalvojau, kad Kristalo balsas, jei nebūtų buvęs toks monotoniškas, turbūt šią akimirką būtų skambėjęs sarkastiškai.

– Eeem… – nieko tinkamo atsakymui nesugalvojau.

Mes abu patylėjome žvelgdami vienas kitam į akis. Ar bent mano akys į jo, ką aš žinau, širdį? Centrą? Dalyką? Žodžiu ten, kur šviesa blyksteli jam kalbant.

– Eime, – tarė jis ir prisklendė arčiau.