Dienos tikslas: 158 žodžiai. Parašyta: 692.
„Šioje knygoje nebus kritiškos ir išsamios gnoseologinio pasąmonės aiškinimo analizės. Ši nedidelė knyga susideda iš trijų dalių. Pirmojoje kalbama apie pasąmonę iki S. Froido, antrojoje analizuojamas S. Froido požiūris į pasąmonę, trečiojoje – S. Froido teorijos įtaka ir pasąmonė po jo.“
– Jean-Claude Filloux, knygos įžangoje, 7-8 psl.
Tai buvo viena sudėtingiausių, nesuprantamiausių ir kartu (keistai) įdomiausių knygų, skaitytų paskutiniu metu. Ją gavau į rankas 2015 metų vasaros pradžioje, o pabaigiau… Tik beveik po metų – 2016-tųjų balandį.
Bet buvo verta.
Jei nori atrasti trumpą, tačiau informacijos pilną įžangą apie pasąmonę Sigmundo Froido laikais arba psichoanalizės krypties įvadą, tuomet ši knyga tau. Jei nenori to atrasti, tačiau mėgsti prievartauti savo smegenis bei mokytis keistų dalykų, tuomet ši knyga irgi tau.
Leisk, įvertinsiu knygą išsamiau.
Įvertinimas, jei nesiruoši toliau skaityti:
- Temos(-ų) įdomumas: 6/10
- Rašymo stilius ir žodžiai: 7/10
- Informacijos konsistencija: 10/10
- Malonumas skaitant: 5/10
- Bendrai: 7/10
Mano atradimai…
Skaitant šią knygą suvokiau, kad:
- Kai kurios knygos apie psichologiją būna tokios kupinos negirdėtų frazių ir žodžių bei tokios suspaustos, kad sunku į jas susitelkti, o skaitymas užtrunka 8-9 mėnesius arba daugiau.
- Prieš mane šią knygą skaičiusi psichologė Rasa Venckutė (iš kurios ir gavau ją dovanų) yra vienas tų žmonių, kurie mėgsta pieštuku pasižymėti kas trečią žodį. Taip, šioje knygoje daug naujų frazių, kurios vertos dėmesio ir studijų (pats dažnai vikipedinau), tačiau TIEK daug? Pasirodo, knyga buvo naujoviška ne tik man.
- Ne atradimas, bet Sigmundo Froido vardas buvo ir vis dar yra S Ne Zigmundas. Nežinau kodėl kai kurie žmonės Lietuvoje taip skatina kaitalioti vardus, juos sulietuvinti, o Džonus (John) paversi Jonais. Dar gerai, kad nepasiūlo Sigmundo Froido pervadinti kokiu Antanu Froidu, nes gi, ei, Antanas lietuviškiau!
- Didelių abejonių man sukėlė Edipo komplekso (vaiko seksualinės traukos savo priešingos lyties gimdytojui/tėvui/augintojui ir pavydo/pykčio tos pačios lyties šeimos nariui) reikšmė. Ar tikrai tai egzistuoja? Kodėl Sigmundas tai minėdavo didžiojoje dalyje savo kūrinių? Anot jo, šį kompleksą, mažiau ar daugiau, turi kiekvienas.
- Pasirodo S. Froidas išties buvo šiek tiek pamišęs ir dėl lytinių organų bei pasąmoningų minčių. Tikras Froidizmas!
- Visgi lytinių organų reikšmę labiau sutvirtino Froidą sekęs jo mokinys A. Adleris – šis pasiūlė idėją, kad žmonės, turintys nepakankamo grožio (dydžio, formos, funkcionalumo) lytinius organus, stengiasi tai kompensuoti bei kuria sau neurozes. Tai žavi idėja. Nesu tikras, ar vis dar verta dėmesio.
- 190x metais ir panašiais laikais psichologijos mokslas buvo pasinešęs ant isterijos, hipnozės, automatinio rašymo ir mąstymo klaidų bei kitų šios serijos psichikos subtilybių, kai imamasi veiklos nesąmoningai.
- 191x metais ir vėliau į neurozes (iš esmės lėtines nesąmoningų psichinių ligų versijas) kreipiamas dėmesys kito ir buvo suformuotos pasąmonės sąvokos. Auksiniai laikai Froidui, kuris čia buvo vyriausias šefas.
- Anot Froido ir tuometinių mokslininkų, mūsų sąmonė ir pasąmonė susilieja sapnų metu. Pasąmonė perima kontrolę ir nesąmoningose veiklose, tarkim praktikuojant automatinį rašymą, improvizuotų kalbų (tostų, pasakymų, pan.) metu ar imantis veiksmų isterijos akimirkomis.
- Anot S. Froido, užmaršumas nėra automatinis informacijos išsitrynimas po N sekundžių. Tai aktyvus veiksmas, kai nemalonios ir kenkiančios idėjos nustumiamos atgal į pasąmonę. Panašiai daroma ir su mintimis, kurios atminties net nebuvo pasiekusios – anot Froido, viskas, kas nepraeidavo pro smegenų „sargybinį“, patekdavo į nesąmoningą proto dalį.
- Jei ankstesnė pastraipa yra teisinga, tuomet… Ką iš visų pirmųjų pastraipų nesąmoningai praleidai tu? Galbūt idėją, kad ir tu turi Edipo kompleksą? O gal kažką kitą?
- Po Froido buvo psichologų, kurie gilinosi į rašytojų kūrybą, idėjas, pasirinktas temas bei pagal tai sprendė apie autorių psichologiją. Čia daugiausiai darbavosi Otto Rankas, Charles Baudouino, Gaston Bachelard ir kiti veikėjai. Rodos ši tema buvo gana įdomi. Kaži ką apie mano rašymą pasakytų psichologai?
- „Kuo geriau žmogus pažins save ir, atradęs „kitą“ savyje, suvoks neaiškias jėgas, stumiančias jį ir gėrio, ir blogio link, tuo lengviau sugebės rinktis, kuriuo likimo skirtu keliu pasukti.“ – Jacqeus Lacan žodžiai. Tai velniškai geri žodžiai. Ir tinkami šios knygos pabaigai.
Pastebėjimai ir komentarai autoriui:
- Knygoje yra išties mažai tavo, Filloux, kaip autoriaus, idėjų. Nors tai tikrai nebuvo būtina (visgi knyga pateikiama kaip Pasąmonės temos konspektas), bet vietomis dėl glaustai pasakojamų faktų jaučiausi lyg skaityčiau vadovėlį. Nuobodų vadovėlį.
- Ačiū už visus vardus, idėjas, negirdėtas frazes ir nuorodas.
Po perskaitymo efektas:
Knyga keliauja į mano „vertų skaityti antrą kartą“ lentyną. Taip pat atidžiai ją dar kartą permesiu akimis bei pradėsiu tikslesnes minimų žmonių ir jų darbų analizes. Nors knyga parašyta sudėtingai, skaityti tikrai patiko.
Susuktasmegenis,
Danielius