[Relationship Strengthening Month] And do you love your neighbor? Do you make time for them?

love relationships
Challenges

A few days before Love Lithuania Day, the world celebrates another day of love - Valentine's Day. Probably the most famous day of the summers, forgetting the one that sometimes occurs at the end of the month.

Love. Who doesn't crave it?

Well, judging by what this Fourteenth has turned into, love is no longer needed by almost anyone. Because love is only needed for people you want to have hot sex with and create a brigade of adorable babies.

Or at least that's what you might think, given that on this one day, the number of mischief-makers is probably the highest of the year, and sales of red roses shoot through the ceiling and leave a hole in the roof.

Somehow the "love thy neighbour" phrase, which encourages you to love your neighbours, has turned into one "I'll buy you a rose" day over the course of the year... Fascinating, isn't it? Wonderful traditions.

Okay, maybe it's not your tradition. But...

Say you try to ignore Valentine's Day, or you just give it as a gift in a heart-shaped box of chocolates that are 15 times more expensive.

Maybe you don't have a boyfriend or girlfriend to sexualise and you don't buy books on Pantone shades. Maybe you don't care about the Fourteenth and don't pay attention to it.

It's still a question for you:

And do you love your neighbor? Do you make time for them?

To your mum, grandparent, dad, brother, or even a friend who was so important and interesting a few years ago, but is now completely forgotten?

You may be thinking at this moment that "Yes, I love, I am a model person". But am I really?

I don't want to question your concern, but I have to admit that I myself often fail to make time for my relatives. I forget people. It's just. And when I forget - I'm afraid to bring the relationship back to the strong one, or to make it better.

Sometimes I don't speak to my grandparents for weeks, even though I know that their last day will inevitably come sooner than mine. 1 I get angry with my mother and don't speak for days, afraid to say a word...

...And what about the friends I've managed to forget just because we are no longer in the same school?

I'm sure you have one too.

We can build better traditions than the ones we have now.

I propose: let's make this month different. Instead of continuing to live from the 14th to the 14th and focusing only on building petal trails to bed...

...Let's do what no one has yet proposed to do:

Let's make at least one month a Relationship Recovery and Strengthening Month.

That's right, yes - you can dedicate this month to your future (or current) childcare helper. But why not give at least one month to those to whom we don't give love as often?

Why not give it to those who for some reason are not mentioned in Akropolis' advertisements and ignored by the media?

These are the people we strangely forget. These are yours:

  • Mum;
  • Dad;
  • Grandma;
  • Grandpa;
  • Brothers and sisters;
  • Children, if you have them or care for them;
  • A single aunt living on the other side of Lithuania;
  • That cousin in England you have on your Facebook friends list, but you're scared to talk to, even though you'd like to get to know him better;
  • Your neighbour, the one you've said hello to in the morning for 20 years in a row;
  • Your ex-lover, who is, after all, a good person;
  • The hairdresser who cuts your hair every month...

...Or indeed any other person you find interesting and important.

I believe that there are definitely people with whom you would like to reconnect and strengthen your relationship.

And maybe at this very moment, you are already thinking about which person you miss the most? Who would you regret the most?

This month, make time for those you haven't made time for in a while.

...Until Mr Death came.

My grandmother has a kind of joke. As she says, she has lived successively in Kražiai, Kelme, Kintai, Kalvarija, now she lives in Kaunas, and she will end her journey in Karmėlava cemetery. 2

And her joke reminds me that each of us has a limited time on this uphill climb of joy. And if you want to really be with, learn from and understand someone else, today is the best time. 3

Unless, of course, you believe in reincarnation and paradise. Then great, you can keep wasting your time on Facebook, porn and finding the best bargains at your local supermarket. You'll get to talk after you die.

But will you have a conversation if you have a slightly more practical and scientifically based view of the world?

What if you don't believe in an afterlife?

Then I encourage you to take a more practical approach to the dating of this life. These are two things you can do this month:

  1. To revive old, almost lost links;
  2. And strengthen existing ones.

Because aren't your relationships with other people one of the most important things in life? I believe it is. But I'd better first illustrate what kind of relationships I have in mind.

You can read this article below...

…Arba jau dabar prisijungti prie mūsų. Pirmyn!

Štai keli gyvų santykių pavyzdžiai.

Nors galbūt tau jau šauna idėjų, kam galėtum skirti savo laiko, štai keturi pavyzdžiai, kaip tikri debesyliečiai atkreipia dėmesį į savo artimuosius. Ir taip – visi jie gyvena Lietuvoje, taigi nesiteisink. 4

Antanas Mockus. Psichologas ir dviejų vaikų tėvas.

Prieš gimstant vaikams, Antanas galvojo, kad tai bus gera proga panaudoti savo psi­cho­lo­gijos žinias bei patyrinėti ir pa­auk­lė­ti vaikus nuo mažumės.

Tačiau jiems gimus suprato, kad svarbiau pats buvimas kartu su vaikais.

Todėl nuo šių dviejų mažų džiaugsmų (ir vargų) atsiradimo jis pasiryžo kasdien ras­ti laiko savo vaikams. Ir atidėjo į šalį visas nesvarbias veiklas bei santykius, kad atgautų savo laiką.

Kaip jis pats teigia, empatija ir laikas yra riboti ištekliai. Todėl jis, kol gali, tai skiria savo vaikams.

Giedrė Slivko. (Dabar jau) žmona pilnu etatu.

Foto autr. Kristina Sereikaitė

Giedrė 2015 metų rudenį suprato: jos šeima tapo viena tų „nusėdusių“ šeimų. Su begaline rutina ir pykčiais tarp jos bei vyro, tėvų bei vaikų.

Tai nebuvo vienkartinė krizė. Tai buvo kažkas, kas vyko nuo pat santuokos pradžios, net prieš gimstant vaikams.

Atėjo laikas kažką keisti, norint išvengti skaudžių skyrybų.

Giedrė žiemos pradžioje tai ir padarė. Perskaičiusi draugės patartą knygą „Penkios meilės kalbos“, 5 ji suprato, kad kiekvienas meilę dovanoja bei priima skirtingai…

…Ir kad ji anksčiau vadovavosi tik savo norais, neatsižvelgdama, kaip meilę išreiškia jos vyras ar vaikai.

Taigi, šią žiemą Giedrė išėjo iš darbo, kad galėtų skirti laiko šeimai. Tikro laiko – ne tokio, kaip „skirdavo“ anksčiau, grįždama pikta ir pavargusi.

Anot jos, darbas vogdavo iš jos bei šeimos svarbiausius dalykus – gerus jausmus, bendravimą, laiką kartu. Dabar ji pasiryžusi daugiau nepraleisti progų palaikyti dukras ir vyrą. O per praeitus mėnesius šilti santykiai vėl grįžo į jos šeimą.

Karolina Žilinskaitė. Koučingo specialistė ir studentė.

 

Karolina šiais metais išsikėlė tikslą: stip­rin­ti ryšius su šeima, kad šie visai ne­nu­trūk­tų, jai išsikrausčius daugiau nei 250 kilometrų į kitą Lietuvos kampą.

Nors Lietuva yra palyginti maža, bet visgi palaikyti tvirtą ryšį nėra toks paprastas darbas, gyvenant greitu tempu.

Karolina veiklų mesti nesiruošia. Tačiau ji stengiasi bent kartą per mėnesį grįžti į namus aplankyti savo tėvų, o taip pat nuolat suteikti įvairių smulk­me­nė­lių – paskambinti, parvežti dovanų iš kelionių ir panašiai.

Nors jos santykiai su mama yra geri, ji stengiasi šį gerą ryšį išlaikyti, kad ateityje jo nereiktų atkurinėti nuo nulio, taip, kaip tenka daryti kitiems.

Danielius Debesyla. Dar tik 24 metų jaunuolis.

Nuotraukoje kairėje galite matyti mane, mano močiutę ir mamą. Tai selfis Kauno dramos teatre. 6

Nors visą gyvenimą gyvenau prie pat savo šeimos (netgi tam pačiam name), aš suprantu, kad mūsų bendras laikas ribotas.

Būtent todėl, gavęs progą nueiti kartu į teatrą ir pasukti galvą žiūrint keistus spektaklius, mielai sutinku tai padaryti. Net jeigu galėčiau laiką išnaudoti straipsnių ar knygų rašymui, kuriant savo rašytojo karjerą.

Mes šnekamės, mes keliaujame į spektaklius ir vis ką nuveikiame kartu. Tai nėra kažkokie dideli užsiėmimai ir iššūkiai – tai tik bendravimas. 7

Bet būtent šio bendravimo ir labiausiai reikia.

Mes naudojamės galimybe pabūti kartu su svarbiais žmonėmis.

Ar naudojiesi galimybe ir tu?

Tai nėra vieninteliai dalykai, ką galėtum padaryti. Tu taip pat gali:

  • Susėsti ir pažaisti šachmatais su tėčiu;
  • Nueiti su vaikais į Čiurlionio paveikslų galeriją;
  • Savaitei išvykti į išvyką be interneto, bet su vyru (ar žmona);
  • Paklausti močiutės, ar ji skaičiusi Andriaus Tapino „Vilko valandą“, ir pasiūlyti paskaityti, o vėliau dalintis nuomonėmis;
  • Pasidaryti su draugais video žaidimų maratoną ir kartu pažaisti „Overwatch“, pliekiant tuos nenaudėlius priešininkus;
  • Pažaisti su savo vaikais tą „Minecraft“, kurio šiaip nesupranti, tačiau tavo vaikai dievina;
  • Padėti seneliui ruoštis pavasariui sode ar darže;
  • Paskambinti tėčiui ir atsiprašyti už tai, kad su juo elgeisi nepagarbiai bei pradėti pažintį iš naujo, jau užaugus ir suaugus;
  • Paimti interviu iš savo mamos…

…And so on.

Svarbiau ne tai, ką darai, bet su kuo darai.

Mūsų laikas su žmonėmis ribotas. Su kai kuriais – netgi labiau. Ar tikrai gali sau leisti jį švaistyti ir vis laukti „geresnės“ akimirkos? Ar tikrai ta akimirka ateis?

Aš nujaučiu, kad tau baisu imtis veiksmų?

Na gerai – tu bijai. Tau gėda prisipažinti, bet… O tai kaipgi visą tai padaryti? Juk gali tavo pasiūlymai visai nepatikti!

Ir nemeluosiu – tavo pirmasis pabandymas gali nesuveikti, kaip tikiesi.

Tu gali sulaukti didelio entuziazmo. Arba nesulaukti jokio. Nes galbūt tavo tėtis įprato, kad jam paskambini, tik kai reikia pinigų – tai natūralu, kad galvos, kas čia pasikeitė, jog skambini tik pasiteiraut, ar jis gerai jaučiasi. Ar panašiai.

Čia turėtum atsiminti keturis dalykus:

Pirma: Geriau yra pabandyti nei nebandyti.

Ir aš rimtai. Įsivaizduok, kad šiandien iš tos baimės nusprendi viską atidėti „geresnei savaitei, kada ateityje“. …Kaip jaustumeisi, jei sužinotum, kad pavėlavai – tavo Žmogus pateko į autoavariją ir žuvo?

Geriau yra pabandyti ir sužinoti, kad kažkas nutiko ne taip. Nei išvis nebandyti ir tada visą gyvenimą save kaltinti kartojant „o ką, jei būčiau daręs kitaip“.

Antra: Kol jūs abu gyvi – turi neribotą kiekį bandymų.

Kažkodėl kartais tikrai atrodo, kad mūsų pirmas pasisveikinimas, skambutis, laiškas ar dovana bus ir paskutinis, jei tai nepatiks gavėjui.

Bet išties – tai nesąmonė. Kol jūs abu esate gyvi, tu turi neribotą kiekį bandymų. Ir kažkuris jų suveiks. Jei ne pirmas, tai galbūt trisdešimt ketvirtas. Svarbiausia tik…

Trečia: Vadovaukis nuoširdumu.

Nenuoširdūs santykiai „nes reikia“ matosi taip pat akivaizdžiai, kaip kraujas ant sniego. Neskirk laiko todėl, kad tave kažkas verčia – atiduok laiką dėl to, kad nori. Savanoriškai.

Aš, pavyzdžiui, savo senelį vis pamirštu pasveikinti su gimtadieniu. Tačiau, jei kada man būna įdomu, kaip džiovinti obuolius, arba kažkas sugenda – kreipiuosi į jį.

Ketvirta: Ir ieškok nuoširdumo.

Deja, čia negaliu nieko tiksliai patarti, nes kitų žmonių minčių skaityti neišmoksi nei tu, nei aš. Tačiau tikrai būtų geriau, jei neitum ir nespręstum tarpusavio problemų ratais kvadratais.

Daug geriau – kreipkis tiesiai. Ir priimk atsakymus lyg šie būtų nuoširdžiausi pasaulyje. Santykiai yra paremti pagarba, o taip tu ir gerbi kito žmogaus nuomonę bei norus. Jei nenori su tavimi imtis kažko naujo, na tebūnie. Bet užtat bent jau pabandei, o tai svarbu.

Tai nėra daug, bet to pakanka. Turėtų pakakti.

Žinias, kaip bendrauti su savo svarbiausiais žmonėmis, tu jau turi. Paprasčiausiai, galbūt tai kol kas pamiršai.

Kada, jei ne šiandien, atkursi ryšius?

Nepaisant, kad tau baisu, kad tavo dabartiniai santykiai su artimaisiais yra nekokie arba galbūt išvis neegzistuojantys ir nepaisant, kad taip sunku rasti laiko, kai šį iššvaistai feisbukui ir nežinia kokiom veiklom…

…Laikas bėga. Ir jis bėga ne tavo naudai.

Laikas yra geriausias vaistas, gydantis nesutarimus, o taip pat – geriausias santykių žudikas.

Bet gali žvelgti ir pozityviau. Tu dar esi gyvas žmogus ir dar turi laiko. Laiko pažinti artimiausius žmones, palikti bendrą įspaudą gyvenimuose ir pasilikti geriausius prisiminimus sau.

Tavo šiandienos pasirinkimas yra:

A) Nieko nekeisti ir gyventi kaip anksčiau. Galbūt ateityje gailėtis.

B) Imtis kažko ir padaryti gyvenimą geresniu. Sau ir kitiems. Imtis to savarankiškai, o ne laukiant, kol tai stebuklingai nutiks.

What do you prefer?

Ir jei ne šį mėnesį, tai kada?

Tikiuosi, anksčiau nei ateis ponas Mirtis. Tam bičiukui visai nerūpi tavo verksmai paskutinėmis akimirkomis ir antrų gyvenimų jis už auksines monetas neparduoda.

Taigi, kviečiu – prisijunk. Sustiprinkime senus santykius kartu!

Tavo artimas,

P.S. Išreikšk savo užsidegimą pokyčiams komentaruose žemiau. Taip įpareigosi save mažam, tačiau vertingam bei smagiam nuotykiui.


  1. Tu mirsi. Susitaikyk su tuo ir džiaukis. Kodėl? Apie tai pasakojau „Tu esi daugiau, nei manai + Atmink savo mirtį“ pabaigos dalyje.

  2. Tai Kauno priemiestis šiaurinėje pusėje. Ten palaidoti mano seneliai iš tėčio pusės bei keli kiti giminaičiai.

  3. „Geriausias laikas sodinti medį buvo prieš dvidešimt metų. Antras pagal gerumą – šiandien“ – Kinų patarlė.

  4. Rimtai, kokių pasiteisinimų turi? Nėra laiko? Pinigų? Jėgų? Jo… Pažiūrėkime, ką papasakos šie mūsų šiandienos herojai. 🙂

  5. Apie kurios pagrindines idėjas pasakojau  „Penkios meilės kalbos, kuriomis kalbame visi“.

  6. Mūsų šeimos vienas mėgstamiausių teatrų. Jei neklystu, tądien žiūrėjome Vido Bareikio „Hamletą“.

  7. Kalėdos, Kūčios, gimtadieniai ir netikėtų cepelinų dienos – tai mūsų šventės.

Leave a Reply

Leave a comment. Anonymously.

AŠ TAVE MYLIU, AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, AČIŪ. Tai žodžiai darantys stebuklus. Kuo dažniau sakykime šiuos žodžius savo artimiems žmonėms ir santykių kokybė šaus į debesis!!!

Nuostabus straipsnis <3. Prižadu, kad šį mėnesį parašysiu ir paskambinsiu draugams ir giminėms, kurie manęs pasiilgo ir nori su manimi bendrauti, bei tiems, su kuriais kažkada buvo puikūs santykiai.

Šauni įdėja. Tai darau kasdien ir labai geras jausmas kai matai laimingus artimus žmones.

Jau siandien pat skirsiu savo artimiems zmones daugiau kokybisko demesio ir laiko. Turiu plana, kuri kasdien sau priminsiu ir vykdysiu atkurti uzmirstus santykius ir priminsiu kad man jie yra svarbus. Tikiu, kad galiu viska, tik leidau baimems ir kvailiems isitikinimams mane valdyt. Daugiau to nebus.

Kažkada taip ir darydavau kaip Karolina, bent kartą per mėnesį būtinai nuvažiuodavau pas mamą, kai atsirado vaikų, kažkaip pamažu pradėjo retėti mūsų apsilankymai, dažniau mama atvažiuoja pas mus. Atnaujinti šią tradiciją nedelsiant, nesvarbu kurią savaitės dieną, tada, kai mama turės išeiginę, ne tada kada jai bus laisvas savaitgalis.

Sveiki, susiduriau su kita tarpusavio santykių problema. Skiriu savo brangiems žmonėms daug dėmesio ir rūpinuosi jais, kaip maksimaliai galiu. Bet apie pora metų pastebėjau, kad tai yra tik vienapusiški santykiai. Nes artimieji, negali rasti laiko. Mane pradėjo skaudinti tokie santykiai ir noriu atitolti, pasinerti į darbą ir pomėgius, nes jaučiu, kad save švaistau.

Na, tai galbūt nereikėtų skirti dėmesio jiems tiek, Ana?

Tavo dėmesys jiems, kurio jie neprašo, yra PRIEVARTA. Tu prievartauji juos, nes nori jaustis heroje. Ar bent jau taip visai gali būti, kaip skaičiau knygoje „Kas tai – meilė ar priklausomybė?”. Kartais mūsų noras padėti išties būna noras padėti sau… :O

Apmaudu,kad reikalingi tokie straipsniai-priminimai,taciau jie isties naudingi tiems kurie i gyvenyma ziuri pro pirstus.Kai subresta protas, supranti,kad reikia vertinti kiekviena akimirka,ir skirti laiko ne viena menesi isskirtinai,o daznai.Butent to visiems ir linkiu

Va taip ir reikalingi. Kartais pamirštame! 🙁

…Bet svarbu, kad prisimename :’)

Kaip tik vakar mama skaundėsi, jog manęs pasiilgo…. Visiškai neskiriu jai dėmesio… Taip at tėčio kapus senai lankaiu… 🙁 Atrodo: „nėra kada”, bet žinau, kad tiesiog švaistau savo laiką kartais tik sau, nesidalinu jo su kitais…. Pasižadu sau nuvažiuoti pas močiutę (ją teturiu tik vieną), užsukti ant tėčio kapo ir daugiau laiko praleisti su mama.

Labai teisingas straipsnis. Iš tiesu mes siekiame savo tikslu, svajoniu ir pan, bet pamirštame elementariausius dalykus: tai laika su savo šeima, tečiu, mama, močiute, seneliu ar savo sese ir broliu artimiausiai draugais. Taigi tiek nedaug jiems reikia: tas vienas skambutis, pasikalbejimas, padėjimas ar tiesiog nuveikimas kartu prasmingo tai atsiveria širdies šilumos jausmas, kurio niekur už jokius pinigus nenusipirksi! Vertinkim tai.

Aciu. Isipareigoju sutvirtint santykiu su teciu ir kazka gero nuveikt mamos atzvilgiu…

Dėkui Danieliau už prasmingą straipsnį. Taip,…. mūsų tikslų siekimas negali užgožti santykių su šeima, artimais mums žmonėmis. Bendravimas yra viena iš gyvenimo vertybių… bendravimą su artimais mes turime tobilinti visa savo gyvenimą…))

Bendravimas yra beveik vienintelis dalykas, ką turime. Nes kokia dar yra gyvenimo prasmė, nei kažką duoti, padaryti vardan kitų ar pasakyti į kitų sielą?

Dekui už straipsni. Skaičiau ir gaila pasidare kaip nevertinau brangiu žmoniu kurie nuorėdavo pabuti kartu su manim arba pakalbeti per telefona.
Prisižadu sau, kad darysiu viska pas geriau jaučiaus ir kiti buti laimingi aplink mane.

Puiki mintis, tik norėčiau pataisyt, kad ir tiems, kurie tiki amžinybe, čia žemėje reikia stengtis mylėt viens kitą, netgi dar labiau, nes nuo to, kiek tu myli ir priklauso ar susitiksit rojuje 🙂

Labai juokiausi del izangos-desimt balu;))) o baimes jausmas sugrizti i tai, ka jau kuri laika buvai apleides-oi kaip gerai pazistamas ir suprantamas. Bet jis perlipamas-ir visada verta perlipti;) geras issukis-I’m in.

Labai gražu, kad sukomercintą švente galima paversti tokiu gražiu iššūkiu 🙂 Labai dažnai būnu su savo šeima – šiuo metu didžioji jos dalis yra mama. Vakar ėjome kartu į koncertą. Klausėmės lengvo roko ir grįžom namo prisisėmusios galvas pozityvo. Nežinau, kas gali būti geresne drauge už mamą. :} Ir nežinau šaunesnio vyro už savo brolį, veiklesnės močiutės už maniškę ir darbštesnio senelio.. Et.. Visiems, kas pamiršę artimųjų veidus, linkiu šį mėnesį prisiminti. O man šis iššūkis tampa kitokiu – metas įsimylėti save. :} Ačiū, Danieliau.

Stipru! Vienas, asmeniškai man labiausiai patikusių straipsnių. Tarsi viskas žinoma, suprasta, sučiaumota ir….ai, pradėsiu vėliau 🙂 Sutinku, viską reikia daryti DABAR.

Labai saunu, tai girdeti, as jau tai darau senai ir patikekit super geras jausmas

Arba aš pats net netyčiom net ir šiandien, dieną prieš mėnesį, pradėjau daugiau dėmesio skirti tėvams. Tai labai malonu. Netikėtai malonu 🙂

Arba nors ir žodį pasakyt. Kitiems prisilietimai nepatinka, bet jiems patinka žodžiai arba pagalba darbuos! 🙂

irpaskubekit apkabint artimus…..nesjieiseina :(irniekojau nepasakysi,neapkabinsi….

Zaviuosi. Prisijungiu. Visada sau kartoju, kaip tai svarbu:-) Paverskim mintis veiksmais. Aciu uz iniciatyva garsiai tai ivardyti☺