Dienos tikslas: 133 žodžiai. Parašyta: 193.
Šiandien aš vilkėjau šiuos treningus. Vilkėjau juos svarbaus darbo susitikimo metu.
Tai buvo 7-nių Lietuvos tinklaraštininkų susitikimas – aptarėme artėjančio mėnesio planus, idėjas, būsimą turinį ir mūsų produktų pardavimų didinimą per gudrius kartelinius susitarimus.
(Aš visiškai rimtai. Tai maža paslaptis.)
Trys iš mūsų buvo apsirengę kostiumais, trys – tvarkinga darbo apranga, o aš su treningais, kuriuos ištepliojau namų remonto metu prieš vienerius metus.
Štai, kokios reakcijos sulaukiau iš kiekvieno kolegos:
1) Vos pamačius – „O, kokios kelnės!“.
2) Juokas, pakelti antakiai arba šypsena.
3) Pokštas ar komentaras, bandant pašalinti įtampą.
Aš išsišiepiu ir pamoju rankomis į kelnes. Vieniems tariu „O kas mes, draugai ar ne draugai?“, o kitiems „Taigi žinai tą nuvalkiotą posakį apie komforto zoną? Taigi išeiti iš jos – dera!“.
Ir…
4) Visi jie, palinksėję galvomis, skirtingai atsakė kažką panašaus „Na ką, visai gal ir gerai“.
Šiandien aš į svarbų susitikimą atėjau su savo murziniausiais ir neišplaunamiausiais treningais. Ir nieko blogo nenutiko.
O jei kada jaudinsiesi „Bet neturiu, ką apsirengti!“, kai eisi į teatrą, diplomų atsiėmimą ar draugų gimtadienį – tai atmink, niekas nepralenks murzinų naminių treningų.
Prievoles rengtis kažkokiais drabužiais, susikuriame patys. Tai kodėl kuri taisykles, kurių nepalaikai?
Mes galime rengtis, ką tik norime. Kodėl to nedaryti dažniau?
Bananą valgantis,
Danielius