„Pagalvok apie visus tuos teigiamus dalykus, kuriuos gausi pasiekęs savo tikslą arba iššūkį, ir tikslą pasieksi net nepastebėdamas.“
– Turbūt kokios atsitiktinės „motyvuojančios“ knygos citata
* * *
Savęs apdovanojimas. Tai rekomenduoja, rodos, visi:
- Tavo viršininkas, kuris susižeria didžiąją dalį tavo uždarbio sau;
- Ta knyga „100000 įkvepiančių citatų sėdint ant klozeto“, kainuojanti 600 eurų;
- Tas Guru, perskaitęs vieną knygą apie Vienuolį ir Zaporažietį;
- Utenos alus, linkintis atšvęsti kiekvieną vakarą, rytą ir sočius pietus;
- Ir šimtai tragiškų straipsnių vietiniuose laikraščiuose (žr. punktus 1 ir 5).
…Kaip tai gali neveikti!? Na, kaip galima nerekomenduoti!?
Ogi paprastai.
Taip, tai veikia. Tačiau tai TIKRAI nėra geriausias dalykas, kurį galėtum daryti. Na, ar bent aš, asmeniškai, tau to ~niekada~ nerekomenduočiau.
Nes motyvacija ateities saviapdovanojimais nėra veiksminga.
* * *
Štai įdomus, moksliškai įrodytas žmonių psichologijos faktas:
Mes dažnai būname beveik dvigubai (ir daugiau) kartų aršesni gindami tai, ką turime, negu kovodami dėl kažko, ką ateityje dar tik gausime.
Net jeigu ateityje gaunamas privalumas bus geriau nei tai, ką dabar turime. Net, jei atsisakyti to, ką turime, būtų geriausias sprendimas.
Mes linkę ginti tai, ką turime. Vietoj to, kad kovotume dėl kažko naujo.
Tai galima pastebėti kitų žmonių veikloje (kitus, be abejo, lengviau vertinti). Kai kurios visuomenės grupelės ir mūsų aplinkiniai kovoja…
- …Prieš imigrantus, nes jie atims visus darbus;
- …Prieš emigrantus, nes jie pasiims visus darbus su savimi;
- …Prieš gėjus, nes kaip gi galime leisti kažkam džiaugtis ir mylėti;
- …Prieš nepriklausomybę, nes seniau, be abejo, buvo geriau;
- …Prieš naujus prekybos centrus, nes gerai buvo ir griuvenos;
- …Prieš naujus įpročius, sveikesnį gyvenimą ar metimą rūkyti, nes ir taip viskas iki šiol buvo čiki. O bobutė Birutė, štai, visą gyvenimą gėrė ir dar gyva, tai va!
Ir aš tikiu, kad savyje taip pat gali pastebėti kažką, už ką kovoji visomis savo galūnėmis. Už teisybę. Už ramų ir gerą gyvenimą.
„Nu gi, netrukdykit manęs, viskas man gerai!“
Tai mums įprasta. Ir tiesą sakant, šiuo psichologiniu fenomenu naudojasi ir protingi prekybininkai, skubantys įgrūsti mums savo prekes. Štai pavyzdžiui:
- Tai draudimo agentai, siūlantys apdrausti automobilį Kasko draudimu, nes lyg po avarijos atgausi automobilį, o ne paprasčiausiai pinigus.
- Tai mūsų visų motulė Maxima, siūlanti pirkti tik iš jos ir niekur kitur, nes gi ji laiko patikrinta, tikra mama. Ne taip kaip tos baisios naujesnės ir geresnės parduotuvės!
- Tai visos tos knygos ir seminarai, mokantys, kaip išsaugoti santykius su kitais žmonėmis, o ne tai, kaip išvis išvengti blogų pažinčių.
- Ir aš pats, Debesylos autorius. „Jauti, kad švaistai savo gyvenimą veltui?“ Tuomet spausk šį didelį žalią mygtuką ir gauk iš manęs laiškus.
Baimės. Prarasti, pamesti, praleisti progą arba neatgauti.
Aš šiomis jūsų (ir mūsų visų) baimėmis irgi manipuliuoju. Juk ne veltui „moksliškai patikrinta ir asmeniškai išbandyta“. 😉
* * *
Taigi, kaip šis psichologinis fenomenas vadinasi?
Angliškai tai „Loss Aversion“. O lietuviškai, turbūt, skambėtų panašiai kaip „praradimų vengimas“.
Ir garantuoju, kad jei jūs kada pirkote… Na, spėju, bet ką… Tai su tuo susidūrėte. Nes šis noras išsaugoti, tai, ką turime… Būdingas visiems. Žmonėms ypač.
* * *
Taigi. Bet kuo tai susiję su „Gūsiu“?
Atsakymas: Debesylos „Gūsyje“ aš pasitelksiu į pagalbą šį psichologinį triuką. Ir vietoj to, kad skatinčiau jus pasiekti tikslų (ir įveikti iššūkius) kažkokiais tai pozityviais apdovanojimais…
…Vietoj medalių, skalbimo mašinų, sausainių ar apkabinimų…
…Aš priversiu jus bijoti dėl savo ateities.
Ar tiksliau, pagal mano sistemą jūs prisiversite tai daryti patys. Ir jums liks tik du pasirinkimai: sukaupti visas jėgas ir netinginiaujant padaryti tai, ką trokštate padaryti… Arba prarasti kažką labai, labai svarbaus.
Kas tas svarbus dalykas?
Na… Tai atskleisiu ateityje, likus savaitei ar dviems iki „Gūsio“ paleidimo. (Dar liko gal mėnuo darbo.) Tik iškart galiu išduoti, kad tai NĖRA jūsų gyvybė, jūsų artimųjų gyvybės, jūsų namai ar savigarba.
…Nes, pasirodo, Lietuvoje grasinti žmonėms didžiausiu įmanomu praradimu – mirtimi arba mažesniu – šantažuoti garbe, neleidžia įstatymai. Vargas. :'(
* * *
Taigi, prisiminkite šią psichologinę taisyklę. Ir stebėkite, kur ją taikote jūs.
Galbūt nenorite išsiskirti su artimu, bet nekenčiamu partneriu, nes tiek ilgai mylėjote vienas kitą? Galbūt kažką traukiate iš šaldytuvo ir valgote, nes tai greitai suges? Galbūt kaupiate savo pinigus senatvei, nors iki jos jums liko dar 30-50 metų?
Tai tik Praradimų vengimas kalba. Tai tik slaptas troškimas saugotis ir likti ten, kur esame. Nejudėti iš mirties taško iki mirtis pas mus pati ateis.
Tavo draugas
Danielius