Dienos tikslas: 824 žodžiai. Parašyta: 879.
Taigi, tu trokšti kurti, tiesa? Ir tau reikia įkvėpimo kūrybai, ar ne? Aš žinau šį norą. Ir jau iš tavo veido išraiškos matau – įkvėpimo, bent kartais, trūksta ir tau.
(Na gerai, gerai, nematau tavo veido. Tik jį įsivaizduoju. Tavo gražios akys, beje!)
Kam gi tau gali reikti įkvėpimo? …Na – daugeliui dalykų. Savaime suprantama. Ir tu tai turėtum žinoti. Galbūt tu dirbi kūrybos reikalaujantį darbą reklamos įmonėje, ieškai unikalių verslo sprendimų savo įmonei, laisvalaikiu ar darbo metu rašai, pieši, muzikuoji. Kartais grįžti namo ir nusprendi padaryti mažą remontą ir nupieši ant sienos kokią didelę raudoną gėlę.
Galbūt įkvėpimo ir kūrybos reikia net kokiam referatų rašymui, jei dar studijuoji kokiame universitete ar kolegijoje. Visam tam reikia įkvėpimo. Idėjų. Kūrybinių sulčių. Spaudimo galvoje ir liepsnos širdyje. … Tačiau.
Įkvėpimas kartais būna velniškai sunkiai pagaunamas žvėris. Ir jei skaitai šį straipsnį – esu beveik garantuotai įsitikinęs, kad tu, net jei šiuo metu nebandai rasti įkvėpimo savo naujam kūriniui, tai bent ankščiau esi patyręs įkvėpimo trūkumą.
Ir prižadu – patirsi tai ir ateityje. Įsivaizduok šio žvėries gaudynės tamsoje. Miške. Kokioje prakeiktų eglių ir paparčių raizgalynėje. Be jokio žibintuvėlio. Ir dar žinant tai, kad žvėris nusinešė tavo kuprinę su automobilio raktais, pinigine bei telefonu. Siaubingas jausmas bandyt jį pagauti, tačiau… Nepagauti. Tiesa?
Bet štai, turiu tau gerų žinių: net jei ir tavo įkvėpimo žvėris jau nuskuodė į kokį kemsyną, pilną padangų ir plastikinių maišelių… Jis, įkvėpimas, vis tiek yra pagaunamas. Prižadu. Leisk, papasakosiu kaip. 😉
Pala, pala… Bet pirmiau – kodėl turėtume tavęs klausyti, Danieliau?
Geras klausimas. Ačiū! Ir man malonu – jei tau kilo šis klausimas, reiškia esi pakankamai protingas, kad galvotum savo galva ir netikėtum kiekvienu iš už kampo išlendančiu mokytoju. Ir jau vien dėl to duodu tau didelį pliusą. Antras pliusas – dėl to, kad skaitai šį straipsnį. 😉
Visgi prisipažinsiu – nieko nepatyrusių ir beveik niekuo nesiremiančių mokytojų aš prakeiktai neapkenčiu. Neapkenčiu visų tų pigių koučerių, kurie tariamai žino atsakymus į visus klausimus, tačiau kartoja tik tai, ką išmoko feisbuke iš gražių paveiksliukų su citatomis. Neapkenčiu lygiai tokių pačių žmonių, kurie rašo straipsnius, teigia, jog sako visiems žinomą faktą, tačiau nepateikia tam jokių mokslinių įrodymų. Neapkenčiu.
Visi šie „genialūs“ mokytojai mano akyse visad buvo bukesni, nei tas sliekas, valgantis mano obuolius kieme. Taigi, jei tau kyla klausimas, kodėl manimi pasitikėti – štai mano istorija.
Aš esu Danielius. Kaip jau turbūt supratai. Ir jau daugiau nei dvejus metus rašau tinklaraštį apie tikslus, iššūkius, paprastumą ir kūrybą – Debesyla(.lt). Prieš tai aš trejus metus kūriau vieną milžinišką mokslinės fantastikos enciklopediją su milijonais fantastinių pasaulių ir veikėjų. O dar šį lapkritį ėmiau ir per vieną mėnesį (vėl) parašiau 51 tūkstančio žodžių mistinį romaną. Ir taip pat aš esu milžiniškas naujų iššūkių, išbandymų, naujų sistemų ir idėjų fanatikas, dievinantis naujus eksperimentus su savimi ir mokslinių faktų enciklopedijų patikrinimą savu kūnu. Na, bet aš labai apie save nesiplėsiu. Jei norėsi susipažinti su manimi artimiau – parašyk man laišką ar komentarą Debesyloje. Ir aš tau atsakysiu.
Geriau pabandykime išsiaiškinti – o kodėl kūrybingos mintys kartais negimsta?
Kodėl idėjos kartais nuo mūsų slepiasi?
Geras klausimas. O kas kliudo mūsų idėjoms gimti? Kokie psichologiniai ir fiziniai išorės veiksniai trukdo mums susikaupti (ar kaip tik – atsiplaiduoti) ir sugeneruoti kažką fantastiško? Ar tiksliau… Kas trukdo tavo smegenims?
|| Pala, tu pabrėži smegenis, Danieliau?
Taip. Pabrėžiu smegenis. Matai – tu nesi smegenys. Tu nesi savo mintys. Tu nesi idėjos… …Ir tai prakeiktai elementaru: kartais taip beprotiškai norisi kurti, rodos, praleidžiame ir tris netrukdomas valandas prie tuščio popieriaus lapo (ar stalo), palepiname save penkiolika feisbuko ir kavos pertraukėlių… Tačiau tai vis tiek nepriverčia smegenų galvoti. Nors mintimis kažkaip ir nori galvoti, tačiau smegenys ima ir, lyg užsispyręs mažas vaikas, sako „Ne, nenoliu! Nenoliu!“. Ir tram-param… Iš smegenų tądien gauni apskritą nulį idėjų. Ačiū jums, smegenys. Sunaudojate 80% mūsų maisto energijos, o atgal net špygos negauname. Puiku!
Visa tai nutinka dėl vieno paprasto dalyko: nors mūsų pasąmonė visą prakeiktą parą laimingai galvoja, mes to galvojimo nepastebime. Apie mūsų smegenų dvilypiškumą esu kalbėjęs savo straipsnyje apie tai, kodėl dėl šios pačios priežasties taip sunku suvaldyti savo jausmus. Bet paprastai tariant – vienos mūsų smegenų sritys nuolat galvoja, o kitos stebi tą galvojimą. Stebi, kai joms būna patogu. Kai joms suteikiame patogią aplinką. Kai joms leidžiame stebėti.
…Tačiau ką mes dažnai darome? Ogi mes savo stebinčias smegenis užkišame milijonais šalutinių dalykų – planais, emocijomis, noru pavalgyti ir pamiegoti ar tiesiog nužudome nuovargiu. Vargu ar po to galima stebėtis, kaip jos nebeveikia, tiesa? 😉
|| Taigi, kas tuomet slepia mūsų idėjas?
Atsakymas: idėjų slėpikų (ir praktiškai žudikų) kategorijas galima nustatyti… Tris. Prieš daugiau nei metus esu rašęs apie tris pagrindines kūrybos kliūtis, kur klausiau Debesylos skaitytojų vieno klausimo – kokios bėdos trukdo jiems sukurti tai, ką visada svajojo sukurti?
Ir jų atsakymai stebėtinai sutapo su tuo, ką jau ankščiau radau naršant internetus.
Kūrybos žudikas Nr. 1: Stresas
Pradėsiu nuo to, ką tikrai esate patyrę savo kūrybiniame gyvenime. Ar bent galite įsivaizduoti. Kaip manai – ar lengva kurti, kai tavo galvą nuolat atakuoja pašalinės mintys? Kai nuolat galvoji apie savo mylimiausio žmogaus kovą dėl savo gyvybės netolimoje ligoninėje? Kai tavo mažylis vaikas (ir vėl) pradėjo kriokti?
Jei nuo šio tavo kūrinio, kurį dabar bandai kurti, priklauso tavo visa ateities karjera ir tai, kur gyvensi kitą mėnesį – namuose ar gatvėje?
Žinai, jei tau taip kurti lengviau… Tai parašyk man. Ir aš tau padovanosiu kelių šimtų eurų prizą už išskirtinumą. 😉 Nes gi pripažink – stresas ir asmeninės problemos… Ne itin gerai sugyvena su kūrybiniu gyvenimu.
(Tęsinys rytoj.)