Kaip apibrėžti knygų kokybiškumą?
Ilgiu? Moksliniais tyrimais? Autoriaus stiliumi? Imti ad hominem argumentacijos klaidą ir vertinti, KOKS žmogus rašė? Juk, galbūt, jei šalyje, kurioje dominuoja, knygą parašė moteris – tai knyga gera? O jei istoriją komiksams ir animaciniams filmukams sukūrė 5-metis – atitinkamai šaunu?
Jei nuoširdžiai – aš nežinau. Visgi, lygintį Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“ su kokio Kristijono Donelaičio „Metais“ sunku – akivaizdu, kad bet kas yra geriau už „Metus“, net tualetinis popierius nusivalius užpakalį.
*Kosteli* Juokauju, be abejo.
(Arba ne?)
Bet būtent dėl to visokiausi „Geriausių“, „Įdomiausių“ ar „Išskirtiniausių“ knygų sąrašai tampa itin keisti. Kas apibrėžia knygų gerumą?
Šiandien norėčiau pasidalinti savo penkių knygų, kurias rekomenduoju draugams, sąrašu
(Saviugdos ir mokslinių knygų kiekvienam negaliu rekomenduoti. Ir nerekomenduoju.)
Isaac Asimov. Paskutinis klausimas.
Tai neilga knyga. Tiesa sakant, tai net ne knyga, o vos 10-ties puslapių (ar mažiau, jei esi techniškai atsilikęs lunatikas ir sukiši tekstą į A4 lapus „Times new roman“ 12p šriftu, single line eilučių aukščiais) apysaka.
Trumpa. Tačiau galinga.
Akivaizdu, kad po daugelio tūkstančių metų užges šios visatos saulės. Jau dabar jos pamažu gęsta. O kas nutiks po to? Dar 50-taisiais išleistoje apysakoje šis viso kalno mokslinės fantastikos knygų autorius gana taikliai nuspėja šiuolaikinių kompiuterių pajėgumus ir spėja tolyn į ateitį.
Daug neišduosiu. Bet šią apysaką skaičiau dar vaikystėje, prieš maždaug 16-ka metų (man buvo 9-neri) ir iki šiol atsimenu.
P.S. Taip pat rekomenduoju kito autoriaus, kurio, deja, dabar jau nepamenu, atsakomąją apysaką „Paskutinis atsakymas“, kur nagrinėjamas panašus Dieviškumo klausimas.
(Oi, rodos išdaviau? Taip, tai apysaka apie Dievą.)
Ernestas M. Remarkas. Trys draugai.
Būtent apie šią knygą užsiminiau vienam iš debesyliečių knygų mugės metu, kai buvau paklaustas apie tris man daugiausiai įtakos padariusias knygas.
Štai, kodėl ji tokia gera:
Ši knyga nėra gera todėl, kad ji būtų išskirtinė savo žanru, stiliumi ar laikotarpiu, kada ji išleista. Ne, Remarkas pasakojo daug panašių istorijų. Tačiau būtent „Trys draugai“ įsiminė labiausiai.
P.S. Šis romanas taip pat geras pavyzdys, kad ne viskas turi baigtis gerai, kad atsiminum ir džiaugtumeisi prisiminimu. Jei kada mirs tavo giminaitis (o jie mirs, jei nemirsi pirmas) – neliūdėk. Užtat prisimink ir mėgaukis savo sielvartu. Nes sielvartas rodo, kad tai palietė tavo sielą.
(Sielvartas = Siela + Vertas? Sielų vartai? Nesu tikras, bet tai gali priminti tau šio jausmo esmę.)
Balys Sruoga. Dievų miškas.
Kai šią knygą rekomendavo perskaityti lietuvių kalbos mokytoja, aš nenorėjau jos skaityti. Iš principo. Nes lietuvių kalbos mokymo nurodymai yra idiotiški ir juos sudarinėja 80-metės bobutės su bebro ūsais.
Tačiau radęs knygą namie atsiverčiau ir pradėjau skaityti. Nepasigailėjau.
Vėlgi – knygos stilius ar istorija nėra nauja. Gal ji kiek panaši į satyrišką V. Frankle ar A. Frank kūrybą. Bet užtat artima, nes lietuviška, artima, nes žmogiška.
Nereikia pagrąžinimų „Oi, oi, oi buvo blogai, kaip blogai, man skaudėjo, padėkit, forumjiukass ljoooodjii“. Tereikia tik natūralumo – visgi tai perėjus aišku, kad tavo požiūris į skausmą ir kančias tampa atbukęs.
Panašiai, kaip man dabar sunku suprasti nedrįstančius užkalbintį žavios merginos, nes kas čia sunkaus? Eini ir sakai „Labas“. Aš jau atpratau nuo skausmo būti nepriimtu ir nesuprastu.
Tai štai – tai žmogiškas kūrinys žmogiškai sielai.
P.S. Jei Balys būtų gyvas, labai norėčiau su juo susipažinti asmeniškai. Galbūt paimti interviu ar šiaip paklausti, ko jis dar bijo.
Dmitry Glukhovsky. Ateitis.
Ši – visai šviežia knyga. Išleista lietuviškai 2015-tais metais, rusiškai metais ankščiau, tačiau olialia, kaip man ji įsimininė! Dabar kaskart, nuėjęs į prekybos centrą ar kitą erdvę su dirbtiniu aukštu dangumi, prisimenu šį kurinį.
Veiksmas vyksta, aišku, ateityje. Apie šimtą metų į priekį, kai mirtis nuo senatvės išgydyta. Europos sąjunga kartu su Kinija ir JAV – vieninteliai civilizacijos šaltiniai. …O žmonių tiek daug! Trilijonas gyventojų didžiojoje Europoje. Visas žemynas nustatytas 1000 aukštų dangoraižiais, o vietos vis tiek maža.
Ordos afrikiečių braunasi į Europą, Rusiją valdo devyngalvis mitinis Caras, o paprastieji gyventojai grįžo vos ne į viduramžius. Pabėgeliai, nelegalai, visokiausio plauko šiukšlės nori apsigyventi Europoje ir atrasti jos kultūrą.
Į kažką panašu? Taip – geriausia fantastika ta, kuri paremta šiuolaikiniu pasauliu. Būtent tai šioje knygoje ir rasi.
P.S. Plačiau apie šią knygą pasakojau čia.
George Orwell. Gyvulių ūkis.
Ir galiausiai – istorinė satyra, ilgą laiką buvusi uždrausta Sovietų Sąjungoje dėl akivaizdaus dalyko – parodijuojama būtent ši nuostabioji Sąjunga, kurios ilgisi minios žmonių.
Taip, minios!
Visi trys idiotai, rėkiantys, kad ES yra baisu gyventi, tačiau iš jos nesikraustantys. Žinai tu juos. Jie turi daug paskyrų, komentuoja po Dalios Grybauskaitės nuotraukomis ir taip toliau…
…Tai va – ši knyga pažvelgia į melagystes, kuriomis kadaise kažkas patikėjo. Tiesiog.
P.S. Įdomu, ar pasibaigus D. Trump kadencijai bus parašyta panaši knyga? Tikiuosi, kad nebus ir nebus priežasties ją sukurti. Tikiuosi.
Tai va!
Skaitantis,
Danielius