„Ak, jei sutikčiau sau tinkamą žmogų… Mes būtume kartu, būtume laimingi, viskas būtų geriau…”
Kažkada tuo tikėjau ir aš. Ieškojau meilės. Labai. Ieškojau jos drauguose, šeimoje, ieškojau ir pažinčių programėlėse, renginiuose, pasimatymuose.
Kartais laimę rasdavau. Tapdavau laimingas, kol būdavau įsimylėjęs.
…O tada, kažkaip, nebebūdavau.
Kodėl įsimylėjimo neužtekdavo? Ar dėl to, kad sutikdavau ne tinkamus žmones? Kažkuo dar negerus?
Ne, drauge mano mielas. Ne meilė padaro tave laimingu.
…O tai kas tave padaro laimingu?
Aš nežinau. Mane, pavyzdžiui, laimingu padaro ramybės jausmas – kai jaučiuosi, kad „dabar jau galiu būti ramus”, aš tampu laimingas. Tai kartais suteikia santykiai su aplinkiniais, o kartais ir tiesiog atostogų diena, kai niekas netrukdo. Bet kas padaro laimingu tave? Nežinau.
Žinau tik, kad tavo laimę tikrai nesukuria meilė. Galbūt tampi laimingu kai jauti jaudulį, kai esi kažkieno apkabintas, kai ruoši dovanas kitiems ar dovanas gauni… Galbūt tavo laimės receptas kitoks. Bet tai tikrai nėra „meilė”. Visgi, „meilė” yra pernelyg abstraktus žodis, kad jis kažką reikštų.
Laimė pernelyg abstraktu, kad ją sukurtų tik vienas žmogus, o niekas kitas laimės nekeltų. Taigi tau ir nebūtina rasti „tą vieną žmogų”. Laimę gali gauti ir kitais būdais.
Ar ne? Ką manai tu?
