Žinai, nepradėsiu nuo argumentų, kodėl veganizmas gerai. Tikiu, kad jau šių girdėjai pakankamai su trupučiu. Na, ar gerai, ne trupučiu – tie veganai tikri įkyruoliai…
Užtat papasakosiu SAVO istoriją.
Kas čia nutiko, kad visą gyvenimą mamos kotletukus valgęs (mama ne veganė), pradėjau valgyti įvairesnius kotletukus? Ir kaip padariau, kad net ir mama pradėjo tikėti veganizmu?
Beje, jei galvoji, kad nesu pilnai veganas – tai tiesa. Vis dar geriu kapučino su karvės pienu, nes prie augalinio kapučino dar neįpratau. Bet esu 99,69% veganas.
(Tie 0,69%, nes esu labai seksualus. Bent jau sau.)
Kaip viskas prasidėjo?
Tai nutiko 2014 metų lapkritį, kai sutikau merginą.
…Ne!!!
Jos nebandžiau pakabinti.
(Nes užėjęs į profilį mačiau “in relationship”, taigi būtų buvę neverta.)
Užtat mes tiesiog bendravome apie rašymą, nes abu dalyvavome tam pačiam rašymo konkurse. Prasuk 3 metus į priekį ir mes – sąlyginai pažįstami draugai. Ji rašė kelis straipsnius į mano tinklaraštį, o aš jau kritikavau jos knygos juodraščius. Per šiuos metus N kartų buvau su ja susitikęs įvairiuose veganų piknikuose, renginiuose. Kas į tuos renginius kvietė? Aišku, kad ši mergina.
Kaip dabar suprantu – kviesti į tokius renginius yra viena geriausių idėjų. Nes kas gi gali atsisakyti picos ir nemokamo maisto? Tik ne studentai, kaip aš!
Taigi, po 3 metų sutikau kitą merginą.
…Tinderyje. Po kelių vienos nakties nuotykių ją įsisvaigau ir tariau sau (ir, aišku, jai, nes ji veganė): “Nuo lapkričio 1 dienos tapsiu veganu!”.
Tapau.
Ir tada buvau labai alkanas, nes nežinojau, ką valgyti.
Ta prasme, žmonės. KĄ VALGO VEGANAI?
…O pasirodo jie daug ką valgo!
Savo 22 gyvenimo metus pragyvenau pas mamą. Taigi maistu nesirūpinau – ir mokėjau tik išsivirti sasyskų, pasikepti bulvių, susitepti sumuštiaką su daktariška dešra ir išsivirti koldūnų iš pakelio, kurių tėtis pastoviai pripirkdavo daugiau, nei tilpdavo į šaldiklio kamerą, taigi reikėdavo greičiau valgyti. Visą kitą padarydavo mama.
Tada išsikrausčiau gyventi atskirai. Kur valgiau… Na, lygiai tą patį. Tik be mamos maisto.
(Buvo savaičių, kai valgydavau vien koldūnus ir sumuštinius iš Statoilo. Eh.)
Tai ką daryti, kai išsikėlei iššūkį būti veganu visą mėnesį ir nežinai, ką valgyti? Aš susisiekiau su ta pačia drauge vegane ir ta kita vegane, kurią įsisvaigau.
Aišku, tu šių merginų turbūt nepažįsti, taigi, leisk, netempsiu ir iškart išduosiu:
- Po hashtagu #kavalgoveganai instagrame slepiasi daug veganiško (lietuviško) įkvėpimo, kokių receptų galėtum gūglinti internete.
- O internetas, pasirodo, prakeiktai pilnas veganiškų receptų!
…Ir nereikia net ieškoti angliškai.
Viskas!
Daugiau nieko nereikia. Jei tavo galvoje yra smegenų, ne veganiškas kopūstas, tai rasi kaip tą veganišką kopūstą įsidėti į skrandį!
Tiesa, aišku, aš čia nepasakoju, koks logiškiausias būdas tapti veganu. Pasakoju kaip tai dariau aš. Ir tai nėra tas tiesiausias būdas… Nes, matai, veganizmu pirmomis dienomis dar netikėjau – prisijungiau, nes įsisvaigau merginą, kaip jau sakiau.
Šios dvi merginos man prirašė kalnus patarimų. Kurių aš nesiklausiau, nes ruoštis sau valgyti visai nemokėjau. Tai pagalvojau…
…Kol bandau gyventi ant kopūsto dietos, ką jei išbandyčiau ĮVAIRŲ ir tikrai KOKYBIŠKĄ veganišką maistą?
Kur tokio maisto rasti, jei nesi susituokęs su veganu?
Rekomenduoju: projektas AuGalybė.
Tai toks žemėlapis, kuriame sudėti tikrai gerą ir sveiką (ne šiaip sau) veganišką maistą ruošiantys restoranai, užeigos, kavinės Lietuvoje. Dabar jie turi ir antrą projektą, “Augalingą pirmadienį”, kur dalinasi receptais bei vegan idėjomis. Bet jo tuomet dar nebuvo, tai gal nereikės ir tau.
Išsikėliau sau paprastą iššūkį. Vieną savaitę, kasdien, nueiti dienos pietų į vieną šių vietų Kaune.
AuGalybės vietos turi dar vieną ypatumą – atrinktos tik tos, kuriose maisto kainos normalios. Taigi, jei galvojai, kad valgyti veganiškai labai brangu – pasirodo, kad, ne, nėra brangu. Taškas.
(Pasiruošti veganišką maistą sau namie yra mažiausiai 3x pigiau. AuGalybės atrinktuose restoranuose, kavinėse kainos vienodos. Jokios diskriminacijos.)
Taigi, užeini į kokį “Ridiką” (kurio suktinius greitai pamilau), užsimoki 3 su puse euro, palauki 10 minučių ir pavalgęs galvoji ką daryti, nes kažkaip tiek pasisotinai, jog dabar sunku paeiti!
Po savaitės įvairiose Kauno skylėse (kartojuosi, bet pažiūrėk žemėlapyje – gal yra vietų ir tavo mieste?) supratau kelis dalykus:
- Veganiškas maistas… Skanus!
- Veganiškas maistas… Įvairus!
- Ir, viešpatie, kad šitaip pasisotinčiau… Ankščiau toks sotus jausdavausi nebent privalgęs mamos virtų cepelinų, o čia nesvarbu koks veganiškas patiekalas – taip ir sotus! Net desertai bei salotos!
Turbūt dabar skambu kaip kokia “Top shop” reklama, ar ne?
Bet palauk, čia dar ne viskas!
Jei skambinsite mūsų numeriu šiandien, mes pridėsime dar tris stebuklingas Debesylos pašluostes, kurios nuvalys ne tik stalviršius, bet ir riebalų lašinius nuo jūsų pilvo!
…Eee… Hmm… Išsprūdo.
Taip, dar ne viskas. Mano veganiška kelionė tęsėsi.
Tuomet išsikėliau kitą 7 dienų iššūkį. Turbūt turiu priklausomybę iššūkiams, kadangi veganiško iššūkio metu tai buvo jau antras iššūkis viduje… Prisijungiau prie projekto 7 day vegan.
Tai toks puslapis-projektas, kurio paskutiniais metais niekas nenaujina, tačiau sukūrė autorius, kurį ilgai sekiau. Leo Babauta, kuris įkvėpė mane rašyti tinklaraštį. Tas 38-metis bičas, auginantis 6 vaikus ir pakeitęs visą kalną įpročių, įskaitant tai, kad pats perėjo prie veganizmo.
Projekto esmė?
- Prisijungi.
- Gauni receptų, ką galėtum pasidaryt. Vieni sudėtingesni, kiti paprastesni, vieniems reikia orkaitės (o aš tokios savo virtuvėje neturiu – tik kaitlentę!), kitiems užtenka kaitlentės, keptuvės ir puodo.
- Ir valgai! Ką nori ir kas tau skanu.
Lygiai tuos pačius receptus galėjau rasti kitur. Tiesą sakant, jau dalinausi nuorodomis į gerus lietuviškus vegan puslapius. Bet man patiko, nes šį projektą sukūrė Leo, taigi jaučiausi, lyg jo siela būtų buvusi už manęs ir padėjusi gaminti.
Pradėjau dažniau lankytis “Rimi”, “Lidl” parduotuvėse, nes jose daržovių, vegan produktų įvairovė didesnė. Į turgus nevaikštau iki šiol (nes man nepakeliui), bet girdėjau jie irgi šauni vieta, tuo labiau sezono metu.
Pasirodo, kad veganiškų produktų įvairovė… Stulbinanti!
Ar gali patikėti, kad 25,4 metų nuo gimimo nebuvau valgęs moliūgo? Baklažaną buvau valgęs tik kartą. Didelės dalies pupų, grūdinių augalų irgi buvau neragavęs…
…Pasirodo, kad net mamos maistas nebuvo toks įvairus.
Pradėjau pirkti įvairiausias daržoves ir gūglinti: “Ką daryti su XYZ?”. Dažniau angliškai, bet lietuviškai irgi atsakymų netrūksta. Kai kurių suvalgiau galabiuką ir daugiau neragavau. Gal tiesiog dar nemokėjau paruošti. Kitas – kaip moliūgus – įsisvaigau labiau, nei tą merginą, dėl kurios pradėjau šį veganišką iššūkį! (Na, gerai, šiek tiek mažiau.)
Bet žinai, kas buvo juokingiausia?
Mėnesio pradžioje mama gąsdino, kad ilgai netęsiu, nepatiks. Tada apie trečią savaitę sulaukiu pakvietimo sekmadieninų pietų. Ji paruošė veganišką įdarytą moliūgą!!!
Mamos eksperimentai su veganišku maistu tęsiasi iki šiol. Pati dar nedažnai valgo, sako, kad nenori, bet man paruošia. Ir domisi toliau. Dabar ji jau taip nebebijo veganiškos idėjos. Juokauja, kad dar sukūsiu, bet sprendžiant pagal svarstyklių rodmenis – tai man negręsia. Pamažu apsiprantam su idėja.
Beje, žinai, ką dar gali padaryti pusfabrikačių maniakas, norintis tapti labiau veganu?
Aš tik ketvirtąją savaitę supratau, kad taigi būna parduotuvių šaldikliuose visokiausių šaldytų daržovių! Nemaišytų (pigiau) ir mišinių (irgi pigiai)! Arba neseniai pasirodžiusio lietuviško vegan stebuklo: Pupulių.
(Tiesa, su “Pupuliais” viena bėda – juos labai greitai išperka žmonės… Bet paragavus suprasi kodėl. Aš kartais džiaugiuosi, kad jų ne visur būna, nes išleisčiau visus savo eurus…)
Tai va…
…Taip tapau veganu.
Ir nusprendžiau, kad mėnesio neužteko – noriu tęsti ir toliau!
Gyventi veganišką gyvenimą buvo be proto smagu! Ak, ir jei tau įdomu ar veganišką gyvenseną pratęsiau dėl to, kad susiporavau su įsisvaigta mergina… Na, su ja nieko neišėjo. Pasirodo ji nesitikėjo ilgesnių santykių. Eh.
…Bet užtat pokytis buvo smagus! Ir noriu tęsti!
Veganas,
Danielius