Skaudu pajusti, kad tavęs (ir būtent tavęs) nereikia. Nes… Na… Tai tiesa. Tokių, kaip tu, yra tūkstančiai.
Tavo darbą kiti gali atlikt greičiau, kokybiškiau ar pigiau. Tavo vaikai ar tėvai gali gyventi ir be tavęs. Ir, apskritai, kas tu toks?
Dėl šio nereikalingumo gali kilti liūdesys. Ar pyktis. Kai kurie žmonės dėl šios užsisukusios minties įkrenta į depresinius sutrikimus arba pradeda ieškoti dėmesio reikalaujančiais, taigi kitus velniškai greitai atstumiančiais, būdais.
Būti nereikalingu nėra malonu. Kaip gali pastebėti.
…Bet tai nėra neįprasta!
Tikėtina, kad šlavėjo, vairuotojo ar mamos darbą gali atlikti labai daug žmonių. Tam nebūtina turėti aukšto išsilavinimo, nereikia dešimtmečių patirties ar genetiškai stiprių raumenų.
Bet tavo darbas vis tiek yra vertingas. Net jei už jį negauni padėkų, nes kitiems atrodo toks savaime suprantamas ir lengvas.
Juk tikėtina, kad ir tu nedažnai dėkoji kasininkams ar sakai komplimentus prekybos centro salės darbuotojams, kaip jie šauniai sukrovė makaronų pakuotes į lentynas. Vaje. Kokie šaunuoliai. Privalau pasidalinti savo feisbuke.
Ir nereikia.
Aišku, jiems (mums) būtų malonu, bet… Turbūt natūralu, kad labiausiai pastebime tai, ko patys neturime? Kad atkreipiame dėmesį į geriausius pasaulyje, nes neturime tiek laiko (ir dėmesio), kad jį galėtume skirti visiems?
Nieko tokio. Tai normalu.
Tavo darbas vis tiek yra vertingas. Net jei jį gali atlikti tūkstančiai kitų žmonių. Net jei jį jau atlieka.
Vien todėl, kad yra tūkstančiai paštininkų Lietuvoje, nereiškia, kad jų turi būti mažiau. Paštininkai ir kiti logistikos srities darbuotojai yra būtini – prekės ir siuntiniai turi judėti.
Ir nieko tokio, kad daug tokių, kaip tu.
Jūs tiesiog esate didelė komanda. Be abejo, jūsų užduotys skiriasi, bet dirbate toje pačioje srityje. Ir kažkas už tai jums moka pinigus. Tikėtina, kad jei jūsų darbo nereikėtų – nemokėtų.
Ir tai irgi… Normalu. Nieko tokio.
Tavo darbas vis tiek yra vertingas. Net jei už jį niekas nemoka. Arba moka tiek mažai, kad vargiai išeina ant darbo įrankių.
Vien todėl, kad Lietuvoje yra šimtai tūkstančių pilietiškų… Eee… Piliečių… (Pilietiškų piliečių? Tebūnie.) …Padedančių savo kaimynams, renkančių vėjo pamestas šiukšles, gelbstinčių gyvūnus ar auginančių savo vaikus, nereiškia, kad jų nereikia.
Ir manau, kad tai akivaizdu.
Pasaulis nesustos judėjęs, nes kažkoks mulkis nesugebėjo toliau pasinešti kavos puodelio, o tas vartaliojasi vidur parko takelio. (Puodelis, ne mulkis.) Nesustos judėjęs, jei negims naujų vaikų. Ar nesustos, nes kažkam bus sunku, skaudu, vieniša…
…Pasauliui nusispjauti. Ilgesniu laiko tarpu, tai yra.
Po dešimties tūkstančių metų vargu ar kas prisimins, kaip socialiniuose tinkluose dalinaisi šaunia #Zerowaste Lietuva grupe ar įtikinėjai, kad balsuoti už Donaldą Trumpą gali tik kelmas. (Ar medis.)
Ir tai normalu. Tai nėra kažkas išskirtinio. Visgi, net tavo neišskirtinumas yra neišskirtinis faktas.
…Bet tai nėra blogai!
Tai nėra ir gerai.
…Na, tiesa, kiti gal gerumo ginčytusi. Juk būti neišskirtiniu gal ir gerai: nuo tavęs nepriklauso niekas svarbaus, taigi nepadarysi klaidų, dėl kurių nukentėtų milijardai žmonių ir kitų būtybių.
(Juk jei būtum išskirtinis, o nuo tavo sprendimų priklausytų viskas – tai būtų velniškai baisu! Nemanai? Aš tokios įtampos nepakelčiau…)
Bet, aš asmeniškai, manau, kad tai nėra ir gerai, ir blogai. Tai tiesiog yra. Tokie mes jau esame – neišskirtiniai.
- Ir galime dėl šio neišskirtinumo liūdėti.
- Bandyti (nesėkmingai) nuo jo pabėgti. Kiti labai toli bėga – degtinė visgi nėra tokia jau brangi.
- Galime pykti, pavydėti ant tų, kurie atrodo išskirtiniai. Bet internete ar žiniasklaidoje kiekvienas gali tokiu atrodyti, jei tik neskelbs apie savo neišskirtinę dalį…
- Galime bandyti tapti išskirtiniais kitų akyse. „Va, be manęs tu būtum niekas!”, sako žmonės, kuriais nė velnio dėl to netikime. „Jei nepirksi man drabužių, tai nebūsiu tavo mergina!”, sakė viena mano buvusioji. „Jei nebūčiau sugalvojusi tau slapyvardžio, nebūtum Debesyla”, sako draugė, kurios tiesa, bet toks tiesos pristatymo būdas jai išskirtine tapti nepadeda.
- Galime užsidengti ausis delnais ir kartoti „Ne, mes visi išskirtiniai, mes visi nuostabūs, mes visi Dievo vaikai, taigi iš to seka, kad aš irgi esu labai nuostabus”…
Bet vargu ar tai padės. Tapti išskirtiniu ar apskritai kuo.
Užtat galime susitaikyti.
Aš. Mes. Tu. Nė vienas šių ir ypač tu. Nesame išskirtiniai. Niekada nebuvome. Net jei mamytė ar tėvelis ar darželio auklytė tai kartojo. Tikėtina, kad niekada ir nebūsime. Gal… Bet vargu.
Ir nieko čia tokio. Juk tai nėra gėdinga!
Mes vis tiek galime būti, tuo, kuo esame. Daryti tai, ką darome. Tęsti savo darbą. Domėtis pasauliu. Kartais sočiai patinginiauti ir pažaisti. Duoti save artimiesiems ir nepažįstamiems. Būti tarpininku savo Dievams, įsitikinimams, jausmams ir pojūčiams.
Galime tiesiog gyventi. Ir to pakanka.
Nemanai?
