Nėra genų (ar bent jie tokie nedažni, kad neatradome), kurie suteiktų kažkam įgimtą talentą.
„Įgimtas talentas” dažniau atrodo ne dėl to, kad žmogus su juo gimė, o dėl to, kad išorinis vertintojas nematė viso darbo, kurį turėjo įdėti tas žmogus, jog tai išmoktų.
Nematei kiek vargo į tai buvo įdėta – atrodo taip, va, akimirksniu ir atsirado! Talentas. Žavu. Nuostabu. Plojimai!
Tačiau kiekvienas mūsų gimsta kaip tuščia drobė. Tabula rasa.
(Techniškai tai nėra pilna teisybė, bet tie dalykai, kuriuos atsinešame per genus praktiškai niekada nesudaro reikšmės realiems gyvenimo darbams.)
Ir talentingas žmogus nėra tokiu dėl to, kad jam asmeniškai apsireiškė Perkūnas bei davė sugebėjimą daryti X, Y ar Z.
…Jis dirbo, kad tai išmoktų. Ir ne šiaip aklai varė 10 tūkstančių valandų, o labiau kėlė sau naujus iššūkius bei eksperimentus. Jis bandė pasiekti tikslų tūkstančiais būdų. Ir kai kurie būdai jam įsiminė kaip veiksmingesni už kitus. Jis žino.
Ir bukas žmogus, durnelis, nėra tokiu dėl to, kad jis brokuotas, kad jis nepataisomas, kad jam nelemta kažko išmokti.
…Jis tiesiog neskyrė laiko mokymuisi. Jam nebuvo skirta. Tėvai jam neskaitė knygų, jis visą vaikystę praleido su televizija, o paauglystę ir suaugėlišką gyvenimą – bėgdamas nuo savęs, nuo iššūkių, eksperimentų, naujų patirčių.
Niekas negimsta mokėdamas. Ir niekas nemiršta nieko nemokėdamas.
Užtat per savo šį, velniškai ribotą, gyvenimą – gali įgauti talentus įgyvendinti savo svajones. Perlipti „bet aš nemoku” ir leisti sau suklysti. Leisti sau mokytis. Leisti sau bandyti.
Tu negimei mokėdamas. Ir viskas su tavimi gerai.
