Sunku, nes nebesijaučiu tuo pačiu Danieliumi. Jaučiuosi kitu. Kitokiu. Senos temos praėjo… Ir jaučiu spaudimą. Baimę. Vienatvę. Atsargumą.
Spaudimą iš savo įsivaizduojamų skaitytojų, kurie nori to paties, ką jau ragavo, o aš patiekti vėl nebegaliu, nes pasikeitė mano kūrybos receptūra.
Baimę, kad nebeesu pakankamai geras, įdomus, naudingas, kad kažką kalbėčiau. Ar aš tiesiog nešvaistau tavo laiko?
Vienatvę, nes neradau dar ryšio su savo vidiniu kritiku – skaitytoju, kuriam savo tekstus ir skiriu. (Žinai, kalbėdamas apie tave neturiu omenyje tavęs – turiu omenyje šį įsivaizduojamą vartotoją.)
Atsargumą, nes ne-žinau kur einu šią akimirką.
Ar man norisi vėl kalbėti?
Taip. Bet nebežinau apie ką. Nežinau ką noriu pasakyti. Tik žinau, kad jaučiuosi gerai, kai kalbu, tai… Turbūt reikia kalbėti toliau?
…O gal tai ženklas, kad kalbu tik tai, kas malonu man ir nenaudinga kitiems?
Nežinau.
Man tiesiog tapo sunku kalbėti.
Jau kokius du metus, metus su puse…
