Dienos tikslas: 383 žodžiai. Parašyta: 421.
Ar galėtum tiesiog įsivaizduoti, kad čia kažką skaitai? Tiesiog įsivaizduoti visą tą tekstą, jo emocijas ir mintis čia… Ir užsičiaupti?
Man darosi pikta.
Aš jaučiu, kaip spaudžiu save. Spaudžiu lyg citriną į puoduką.
Aš. Nebežinau, ką rašyti.
* Čia geras aštuonias minutes Danielius sėdi prie savo virtuvės stalo, pasirėmęs galvą ranka, žiūrėdamas į paskutinius parašytus žodžius ir galvodamas, kas gi čia nutiko. *
Aš nežinau, kas nutiko.
Gal būt tas, kad šiandien pirma diena, kai jaučiuosi sveikesnis po gripo. Ar… Gal šiaip – šiandiena tokia kitokia. Arba dar kažkas. Bet aš visiškai nenutuokiu, ką man rašyti ir ką pasakoti.
Pavargau.
Keturi prakeikti mėnesiai. Pradėjau spalio pradžioje, o dabar – vasario pradžia. Procentas po procento žodžių kiekis pakilo nuo 100-to iki 383-ijų… Greitai – 500.
Bet juk čia tik lengvasis metų trečdalis! Čia juk lengvoji dalis! Aš žinojau, kad šį trečdalį kasdieninių žodžių limitas kils taip lėtaaaaaaaai, kaip pavasarį kyla po žiemos sniegu sugulusi žolė.
O liko dar du trečdaliai. Vidurinysis, nuo 400-tų iki, berods, 1800-tų kasdienių žodžių. Ir paskutinysis, su stulbinančiu 1800 – 3740 žodžių šuoliu (ir paskutiniu tūkstančiu per paskutinį mėnesį).
* Danielius užveda pelytę ant žodžių skaičiuoklės skalės. Ši, jo aplikacijoje, yra nenumeruotos juostelės formos, kuri iš baltos tampa juoda. Programa rodo, kad iki šiandienos ribos trūksta dar 197 žodžių. *
* Dar pasėdėjęs ir pagalvojęs, ką rašyti, jis nusprendžia eiti pasivaikščioti. *
Nuėjau iki senelių namų. Jie gyvena visai čia pat – jų namas vos už 15-kos metrų nuo manojo. Dieną kvietė močiutė – galvojau, ko čia tikėtis…
…Pasirodo, šiandien senelio 80-tasis gimtadienis! Atvažiavo tolimų giminių: Birutė ir Teresė (abi panašaus amžiaus kaip senelis), stalas pilnas vaišių. Ooo. Nesitikėjau.
Pabuvau, paminėjau, pasveikinau.
Ir, klausydamas dar vieno eilinio Teresės pasakojimo, šį kartą apie vaikystę ir kaip jai teko būnant vos ketverių (jei teisingai išgirdau) matyti, kaip žydai vedami sušaudyti, pagalvojau:
„O juk tai – geras kalbėjimas.“
Nors tai tėra tik gimtadienio užstalės kalbos posūkis link neramios vaikystės, bet jis man buvo visai negirdėtas, naujas, o ir toks įdomus! Juk kaip keistai ir baisiai visa tai turėjo atrodyti žvelgiant mažos mergaitės akimis.
Ir tai man davė dar vieną informacijos paketą apie tuos laikus Lietuvoje. Visiškai naują.
Tai – geras kalbėjimas, nes tai buvo natūralu, įdomu ir naudinga. Įsimintina.
Ir galbūt aš turėčiau taip rašyti? Galbūt nebežinau, ką rašyti, nes pamiršau svarbiausią dalyką – rašyti apie tai, ko išmokstu? Galbūt man reikėtų daugiau mokytis ir daugiau pilti? Galbūt pamiršau kišti turinį į savo maltuvę ir pradėjau tuščiai sukti jos mechanizmą?
* Susimasto. Šį kartą trumpai. *
Galbūt man tereikia daugiau nuotykių.
Kad ir netikėtų 80-tojo gimtadienio minėjimų.
Nes žiū – po jo iškart atsirado idėjų. Ir jau žinau, apie ką galėsiu rašyti rytoj!
Pradžiugęs,
Danielius