Visi kūrėjai pradeda nuo nesąmonių (spėju arba teisinuosi)

#365 tekstai#klaidos#rašymas

Dienos tikslas: 548 žodžiai. Parašyta: 631.

Yra toks mitas, kad rašytojai rašo tik gerus dalykus. Aš save vadinu rašytoju, kartais ir rašau, taigi… Ir parašau ne tokių gerų dalykų. Tokių, pavyzdžiui, kurių niekaip nepaskelbiu.

Padarykime šiukšlyno aptvarkymo dieną. Pasidalinsiu senais tekstais, kuriuos rašiau, kad pats juos prisiminčiau ir atgaučiau seniai mirusias mintis.

(Šie tekstai perrašyti iš begalinių užrašinių antrojo mėnesio su rašymu metu. Juos taip pat šiek tiek aptvarkiau ir redaktorė Agnė (gelbstinti mane nuo rašybos nuodėmių) pabaigė tvarkyti.)

2014, spalio 1 diena.

Spalis atėjo netikėtai.

Galbūt dėl to, kad pastarasis mėnuo buvo pilnas nepamirštamų patirčių – pirmų savaičių Erasmuse, naujų santykių su naujais žmonėmis, draugais ir merginomis. Ir visa krūva papildomų nuotykių.

Rugsėjui turėjau tikslą visą mėnesį nesikeikti ir nepykti. Nežinau kaip, bet nepykti pavyko net pernelyg nesistengus. Gal tam įtaką padarė rugpjūtį iš anksto nekantriai skaityti straipsniai apie pykčio prigimtį ir jo vengimą. Gal tam įtaką padarė tai, kad pakeičiau aplinką ir (kol kas) atsikračiau turbūt kasdieniniame gyvenime labiausiai pyktį keliančių žmonių – tėvų. Gal tam įtaką padarė ir tai, kad aplinka privertė pamiršti pykčius. Arba gal aš užaugau. Nežinau.

Šiandien (šiąnakt, jei tiksliau – rašau šį tekstą, o laikrodis rodo pusė trijų nakties) jau naujo iššūkio diena, o kokio imsiuosi – nežinau.

Galvoju apie mėnesį be telefono. Arba mėnesį su sportu. Arba mėnesį su bėgiojimu ar vaikščiojimu. Arba dar ką kitą? Ką renkuosi – vis dar nežinau. Rytoj ryte, tikiuosi, sužinosiu. Pasitarsiu su draugais, pažįstamais, savo paties makaule ir nuspręsiu.

Rytoj – naujo iššūkio diena. Vienuoliktas beprotiškas mėnuo jau tuojau prasidės.

2014, spalio 2 diena.

Taigi, šiandien pradėjau iššūkį be veidų knygos ir su šimtu naujų pažinčių. Per vieną spalio mėnesį. Tai beprotiška. Bet aš tai darau. That’s me, turbūt.

Ar bijau? Tai aišku!

Ar ruošiuosi bent pabandyti tai padaryti? Tai irgi aišku!

Ar man pavyks? Net neįsivaizduoju!

…Juk tik mėnesio gale galėsiu skaičiuoti galvas.

2014, spalio 10 diena.

Pagrindinis herojus: mergina, kuri po tragiško nutikimo vos nemiršta ir supranta, kad nori pakeisti savo tragišką gyvenimą. Nori pakeisti gyvenimą. Nori išbristi iš gyvenimo su narkotikais, beprotišku seksu, neištikimybėmis, bedarbyste, pigia prostitucija ir „tikru gyvenimu“ sūkurio.

Ji niekada nebuvo atvira, daug bendraujanti mergina, ją vaikystėje žiauriai talžydavo jos grožio jai pavydinti mama. Nuo tada ji gėdijasi savo natūralaus grožio ir vengia auginti plaukus, juos dažosi, kerpa, darosi tatuiruotes ir turi milijonus auskarų neaiškiose vietose. Jos kūnas nusėtas mažomis ir didelėmis praeities žaizdomis ir tik po avarijos, atsibudusi ligoninės lovoje, ji supranta, kas nutiko.

Ji supranta, kad tokio gyvenimo gyventi nebenori. Ir nusprendžia jį keisti. Tačiau tai sunku, tai beprotiškai sunku. Šeima jos nepripažįsta, draugų tikrų ji neturi, normalaus, ne nenormalaus vaikino ji niekada neturėjo, o ką kalbėti apie išsilavinimą, darbą, gyvenimo prasmę ir visa kita.

Tačiau ji stengiasi. Ji labai stengiasi. Ir pasaulis po truputį jai pasiduoda. Ji nepuola bėgti į kitą šalį. Ji pasilieka kur buvo ir bando atitaisyti, ką padarė savo gyvenime. Kartais tai neįmanoma. Kartais tai labai sunku. Kartais jai pavyksta. Ir pasaulis pro truputį gerėja.

Tačiau, gyvendama naują gyvenimą, po kelių mėnesių, po pusmečio, metų, ji pradeda pastebėti, jog gyvenimas darosi ne toks, kaip visada. Jis kitoks. Jis beveik netikras.

Tuomet, kai ji pradeda jaustis laiminga, kai ji, pakeitusi save ir supratusi savo klaidas, suranda tikrą draugą, tikrą gyvenimo džiaugsmą, savo gyvenimo prasmę padėti kitiems ir atranda žmogų, kurį gali išties mylėti, ne taip, kaip praeities vaikinus… Viskas pasikartoja. Ir greitai lekiantis šviesos, staugsmo ir benzino pilnas kalnas išdygsta priešais akis.

 

* * *

…Ir kaip gali matyti, rašiau ne kiekvieną spalio dieną. Pirmas trečdalis mėnesio, o tik tiek!

…Ir kaip negali matyti, man šią akimirką gėda. Norėčiau, kad tuomet būčiau rašęs geriau. Gerai, kad šiais tekstais nesidalinau. Na, iki šiandienos. 🙂

Rytoj atkapstysiu antrąją pusę tekstų *pasiraito rankoves*.

Nesąmones rašęs,
Danielius

Atnaujinta: Tęsinys štai čia: https://debesyla.lt/uzrasai/2017/03/irgi-pradejau-nuo-nesamoniu/

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.