Dienos tikslas: 1356 žodžiai. Parašyta: 1361.
Planas buvo toks. Nusigavę iki Citadelės Miesto gatvėmis, mes, Guobos kariams nukreipus dėmesį kitame Citadelės krašte, įsigausime į jos vidų.
Slapstytis, persirenginėti ir kitaip bandyti apgauti sargybinius buvo beviltiška, nes tai nebūtų niekaip padėję ir pavykę. Mus būtų iškart perpratę. Taigi vietoj to mes savo aprangų ar nieko panašaus nekeisim, kaip ir negalvosim kokių ten melagingų background ir kitaip nesislėpsim.
Tačiau tik ramiai, kilus tai panikai, pereisime per patikros punktus ir įsiausime vidun. Sargyba ties įėjimu buvo papirkta, taigi tai turėjo pavykti gerai. Tačiau tada – sudėtingesnė dalis.
Tada teks pereiti per Citadelės koridorius keliaujant tiesiai iki Serverinės. Pakeliui tikintis nesutikti aukšto rango Citadelės darbuotojų, Miesto tarybos narių ar didesnio kiekio sargybos. Nes ją sutikus būtų kilę daugiu problemų. Kaip supratau aš iš Rūtos išsireiškimo – problemų lupant jiems šiknas ir kovojant.
Tačiau jeigu pasitaikys tik žemesnio lygio darbuotojai ar kiti žmonės, kuriems nerūpės pernelyg rizikuoti savo gyvybe aiškinantis, kas tokie esame mes, tai viskas turėjo būti gerai.
Miesto Serverinė buvo paslėpta viename iš keliolikos kupolų po Miesto deivės suknelės kraštu. Įėjimas buvo per pagrindinį kupolą, skersai kiaurai sienos prasigaut buvo sudėtinga, nes nežinia, ar pašalinus sieną automatiškai neatsijungs serveriai. Taigi, sieną griaut tektų tik bėgant, dėl visa ko Guobos kariai turėjo pasirūpinti raketomis ir sprogmenimis šiai sienos šalinimo operacijai.
Visgi, nusigavus iki serverinės, pasakojo man Rūta, būsiu prijungta prie šių serverių. Jie kaip dideli kristalai, kupini žinių ir patys vieno formato žinias nukreipiantys į kitokio formato žinias. Kaip tiksliai tai veikia, pasirodo buvo, na, ne mano rūpestis, bet kažkaip būsiu prijungta.
Tada man tebūtų reikėję tik labai norėti rasti vietą ar žinias apie mano, Gilės, atmintį ir aš ją turėčiau rasti. Nes tai turėt būti serveriams pasiekiama – jie gi Miesto smegenys.
Pakeliui pasirodo mano smegenys bus užfiksavusios krūva kitų žinių ir informacijos… O tai kartu surinks Rūta. Kaip ji sakė, net ir nebandant sužinoti kažką tiksliai – tai bus labai naudinga, o mano galva suveiks kaip laidininkas.
Paklausus, ar tai tikrai man nekenks, ji šiek tiek patylėjo, taigi numanau, kad tai nėra pati sveikiausia veikla pasaulyje… Tačiau jeigu tai leis sužinoti savo praeitį… Ir išsiaiškinti, kur aš gyvenu – tebūnie. Padarykime tai.
Aišku viso to metu mums netrūks pasipriešinimo. Nors išorėje sargyba, kariais ir pabėgimu pasirūpino Guoba su Vytautu, viduje kovoti teks mums patiems – man, Rūtai ir Antonio.
Guoba tuo metu liks išorėje vadovauti kariams ir nukreipti nereikiamą dėmesį bei pasirūpins pabėgimu, jei to reikės sprogdinant sienas, o Vytautas – mūsų pabėgimu, kad galėtume išnešt kudašių sveiki. Bent jau pagal planą, Gubos kariai ir ji jau turėjo būti Mieste ir vietoje, o Vytautas kažkur pakeliui labai pamažu transportuoti mūsų raketą dalimis ir ją konstruoti kažkur netoli sijono esančiame pastate. Kaip jis tai padarys man niekas nepaaiškino ir šį klausimą ignoravo. Bet turbūt tai ir nėra svarbu.
Šiuo metu mes važiavome greituoju traukiniu nuo neutralaus Kauno Miestui priklausančio miestelio. Iki šio nusigavome raketa nuo YYY. Tiesioginis skrydis raketa būtų buvęs pernelyg įtartinas ir tikrai, tikrai, tikrai aiškus, kas kur vyko. O tuo labiau skrendant tokį ilgą atstumą tarp YYY ir Miesto būtų reikėję vietos specialios, kur tinkamai nusileisti – greitis tai milžiniškas. Mieste buvo per mažai tokių vietų, kur būtų buvę galima nusileisti išvengiant patikrų. Mano ir Antonio veidas jau visiems Mieste turbūt buvo žinomas ar bent Sargybos patikrai tikrai taip.
Taigi taip ir ruošėmės kovoti – aš su Naoki, Rūta su kažkokiais savo paslaptingais technologiniais ginklais, o Antonio su savo gitara, kurią jis šią akimirką atsisėdęs priešais mane traukinio vagone taisė ir tvarkė.
– O kaip tavo gitaros skambesys susijęs su tavo gitaros galiomis? – paklausiau jo beprotiškai norinti kaip nors išblaškyti tą nuobodulį. Iki Miesto liko dar kokia dešimtis minučių, – Ar tai kažkaip priklauso? Galios lygis ir panašiai?
Antonio liovėsi sukinėjęs tas rankenėles ant gitaros rankenos ir pažvelgė į mane.
– Jei turi omenyje, kad baisiai skambanti gitara skambės baisiai, tai taip. Tai priklauso. – rimtai atsakė jis. – Tačiau jei turi omenyje, kad nuo to priklauso gitaros stiprumas, tada… Aišku, kad ne.
– O tai kodėl taip įsitempęs tvarkai ją? – nesupratau tada, kodėl jis taip stengėsi ir atidžiai gilinosi į skambesį.
– O kaip man dar ją tvarkyti? – vėl palinkdamas prie gitaros paklausė jis atgalios. – Taigi nuo to priklauso skambesys! Negražiai skambanti gitara yra nieko verta.
„Ehm…”
– Bet gi skydas ir panašiai… – sumurmėjau.
– Ša, Gile. – prakalbo Rūta tyliau nei mes du, pažvelgus į šalimai jos sėdinčią ir rodos miegančią močiutę, – Lygiai kaip tu, matau, esi mėgėja uždavinėti daug klausimų, taip Tonis turi muzikos fetišą. Jis gali savo skydus, smūgius ir kitokius velnius leisti ir kitaip, bet savo gitaros jis niekur nepalieka.
Užčiaupiau lūpas.
„Ei, aš visai nedaug klausimų klausinėju!”
– Na, na, palik ją ramybėje, – įsiterpė Antonio atgal į pokalbį, – jos klausimai nėra tokie užknisantys kaip tavo balsas, Rūta.
Prajuokinta tokių jo žodžių, nusikvatojau. Močiutė šalia Rūtos turbūt prižadinta mano juoko tuoj pašoko, pasipurtė it koks katinas, pasižiūrėjo į mane atsisukus ir nebyliai paklausė, turbūt, kodėl juokiuosi ir šią prižadinau.
Aš kaipmat užsičiaupiau. Bet tai vis tiek buvo juokinga, taigi dar prunkštelėjau.
* * *
Vos tik išlipome iš kristalinio taksi, vežusio mus nuo stoties iki Kupolo ir vairuoto vieno iš YYY paslaptingų pavaldinių, sustojome aikštėje priešais jo įėjimą.
Miesto Suknelė, kaip ją vadino Rūta, buvo stačiai milžiniška. Jos kupolas užstojo visą saulę ir ketvirtį viso dangaus, o bokštas su „galva” viršuje plaukiojo vos ne debesyse.
Visas šio kupolo paviršius buvo metalinis ir stiklinis, išdėstytas kristaline tvarkinga struktūra, lyg koks didelis nušlifuotas deimantas.
„Arba skirtas galbūt atlaikyti dideles jėgas ir didelius sprogmenis. Kažkaip nujaučiu, kad tokia struktūra, o ne kokia spygliuota, pasirinkta neatsitiktinai… Ypač jei tai tikrai Miesto Tarybos būstinė.”
Keli juodi dalykai skraidė aplinkui viršuje iškilusį bokštą. Keli jų skriejo artyn, keli tolyn, treti – rodos ratu. Gal kokie sargybiniai ar nežinia kas, nes paukščiai negalėjo būti tokie dideli.
Rūta pakėlė melsvą mažytį kristaliuką, panašų į tą, kuris kabojo ant Antonio kaklo, tačiau apačioje šakotą į dvi dalis, ir priglaudė sau prie kaklo.
– Vietoje? – lakoniškai paklausė ji.
Tada atsisukus į mus paklausė dabar jau mūsų:
– Pasiruošę?
– Pasiruošęs, – atsakė Antonio.
– Palauk! – prisiminiau, ko nesu padariusi. Tada ištraukusi Naoki iš savo keisto maišelio – pirštinės, kurį man Rūta įteikė važiuojant dar traukiniu, visai netoli Miesto jį paėmiau kiton rankon.
– Mano ginklui reikia mano kraujo, kad šis veiktų tinkamai. – paaiškinau nesupratusiems, ką darau, Antonio ir Rūtai. Ir tada pasimetusi ir susigėdusi pridūriau, – Man reikės kažko aštrus, visai pamiršau!
– Tavo ginklui reikia kraujo? Rimtai? Kokiam normaliam ginklui reikia šeimininko kraujo? – lyg netikėdamas tuo, ką pasakiau, iškėlė antakį Antonio.
Tačiau rodos Rūta nebuvo tokia sutrikusi ir ši, vos Antonio nutilus, ištiesė man mažą smailų raudoną kristaliuką, kurį išsitraukė kažkur iš diržo.
– Štai, – tarė ji, – pasiskubink.
Aš, įsikišus Naoki pažastin ir ignoruodama jo pokštelį apie smirdančias pažastis, pasiėmiau tvirčiau peiliuką ir akimirką užsimerkiau, ruošdamasi kažkam, ko anksčiau nieku gyvu nebūčiau sau dariusi ir dabar net nelabai supratau, kaip tam ryžausi. Tačiau žinojau, kad jei Naoki negaus kraujo, tai iš jo, šios velniškai pavojingos operacijos metu, bus maža naudos. Labiausiai turbūt nervinausi, kad apie šitai nepagalvojau ankščiau ir nepersipjoviau sau rankos kur kitur, ne aikštėje, kur pilna žmonių.
– Tu rimtaiii? – vis dar netikėdamas išburbė Antonio.
Tačiau aš jo jau neklausiau. Kaip ir ignoravau viską aplinkui bei atsimerkus staiga brūkštelėjau sau per dešinį delną įstrižai!
Kraujas tuoj pradėjo tvindyti mažus griovelius ir ravelius mano delne ir pildyti duobutę, susidariusią sulenkus pirštus. Tačiau stengdamasi ignoruoti tą vaizdą, tuoj kruvinąja ranka griebiau Naoki iš pažasties. Keli kraujo lašai nukrito besisukant ant kelnių ir džemperio, bet nieko tokio – didžiąją dalį tuoj pajutau kaip akimirksniu susiurbė Naoki, sušvisdamas ryškiai raudonai iš pačio savo permatomo centro!
– O Dieve, tu rimtai! – akies krašteliu pamačiau, kaip papurtė galvą netikėdamas Antonio. O tuo pačiu metu Naoki sumykė iš malonumo.
– Mmmm! Tikras skanumėlis! Ačiū! – sumykė iš malonumo visas sušildamas ir sušvisdamas raudonai.
– Gero apetito, – tariau jam garsiai.
Tada susivokus, kad tą tariau garsiai, apsižvalgiau aplinkui ar neatkreipiau kažkieno dėmesio, bet rodos aplinkiniai žmonės buvo pernelyg užsiėmę savom veiklom, kad žiūrėtų į merginą vidur aikštės besipjaustančią sau delną ir besikalbančią su akmeniu.
– Pasiruošus, – atiduodama peiliuką smalsiai žiūrinčiai Rūtai, linktelėjau galva. Antonio vis dar stovėjo be žado ir žiūrėjo tai į mane, tai į Naoki.
Ir tvirčiau sugniauždama Naoki rankose krepšelyje. Šis krepšelis turėjo padėti neatkreipti žmonių dėmesio stotyje ir aikštėje iki Kupolo dar iki nusigaunant iki jo vartų. Pasirodo, kažkokios religijos žmonės nešiodavosi tokiuose krepšeliuose kažkokius karolius ir melsdavosi, taigi tiesiog teko apsimesti tokia. Dėl viso pikto.