Dienos tikslas: 910 žodžiai. Parašyta: 912.
– Gerai tuomet, – palinksėjo atgal Gabrielė ir susigrūdo burnon paskutinį gabalą bandelės. Tada atsilošė kėdėje ir kramtydama stebėjo mane.
Aš valgiau.
– Tai tu neatsakei, kur aš esu. Kur aš esu? – pabandžiau prablaškyti jos tylą kambaryje ir vien mano čepsėjimu.
Gintarė pažvelgė pro langą. Jame matėsi protarpiais debesuotas mėlynas dangus.
Tada ji atsistojo ir pasitaisiusi savo sijoną nusivilko chalatą, pasikabino jį ant sienos esančio kabliuko ir nuėjo, numetusi patalynę nuo sofos į tarpą tarp jos ir sienos, atsipūtė ant šios.
– Esi mano namuose, darbo kabinete, laboratorijoje… Kaip tik nori – taip vadink, – išsišiepdama mostelėjo ranka aplinkui kambarį, – čia aš dirbu. Didžiojo Kauno zoologijos sodo gyvulininkystės institute.
Akies krašteliu pamačiau, kaip Džo trumpą akimirką sužibo žaliai. Arba man pasivaideno tai, nes visgi, jis gulėjo pačiame regos krašte.
„Jis klausosi?“
– Gyvulininkystės institute? – grįždama mintyse prie Gabrielės, šios pasiteiravau, nugurkusi vieną iš paskutinių kąsnių.
– Taip, institute. Tu, be abejo, kaip matau iš balso, jo nesi girdėjusi? – kilstelėjo antakius ši.
– Ne, nesu, – papurčiau galvą.
– Nenuostabu. Apie institutą mažai kam pasakojama ir reklamuojama. Tai, kad mūsų Didysis ir Nuostabusis Miestas turi didžiausią šioje pusėje pasaulio sielų šulinį, tai, kad jis gamina geriausius ginklus pasaulyje ir transporto bei susisiekimo kristalus, visiems žinoma. Tačiau apie maniškį darbą žinoma mažiau.
„…Kas visa tai? Niekada to negirdėjau?“
– Tai va, – tęsė Gabrielė, man nutylėjus, – aš eksperimentuoju su įvairiais gyvuliais, gyvūnais ir kitom gyvybės formomis. Ir esu ta, kuri Miesto produktams randa naujausius dangaus magijos ingredientus. Paprastai tariant. Tikiuosi nekalbu pernelyg sudėtingai?
Aš vėl papurčiau galvą. Nors jos žodžiai man buvo suvokiami, apie ką ji būtent kalba, išties tai nieko juk beveik nesupratau. Tačiau nesinorėjo atrodyti visai glušai.
– Ne, viskas suprantama. Tik sakyk… O kas ta dangaus magija?
Gabrielė išpūtė akis.
– O… Tu, prieš atsirasdama ten, toje gatvelėje, kur tave radau, nesusimušei galvos? – nustebusiai paklausė ji.
„Eee… Šūdas.“
Sutrikusi tiesiog išsišiepiau. Akivaizdu, kad Gabrielė nesuprato, kad aš buvau praradus atmintį. O jai visai nesinorėjo to sakyti, nes tada turbūt būtų sužinojusi, kad aš buvau Arenoje. O jei buvau Arenoje… Galbūt ji viena iš tų, kurie mane ten įgrūdo?
Gabrielė pažvelgė į mane kelias akimirkas ir nusijuokė, užsimesdama vieną koją ant kitos.
– O tu turi humoro jausmą! – nusijuokė vėl ji. – Būtų gana juokinga, jei aš čia tau pasakočiau visa tai, o tu išties esi patyrus amneziją ir nieko neatsimeni.
„Aha, amneziją…“
Nervingai nusijuokiau kartu su Gabriele ir greit susigrūdau paskutinį kąsnį burgerio burnon, kad nereiktų kažko sakyti, jei ši paklaustų.
– Na, tai kaip, pavalgei? – pasiteiravo ji vėl meilesniu balsu.
Vis dar kramtydama maistą linktelėjau.
– Gerai. Šaunu. Tai papasakok apie save, visgi apie tave nieko nežinau. – išsišiepdama pamojo ranka priešais save Gabrielė. – Tai kas tau buvo nutikę, kad patekai į tą skersgatvį ir man teko tave gelbėti? Ir… Palauk, ar tu jau sakei savo vardą? Atleisk, aš visai pamiršau!
„O Dieve, ir vėl ji su kas ką išgelbėjo? Ar ji vėl įsius? …Ir blogiau – ką man atsakyti!?“
– Eee… – sumykiau galvodama ir pradėdama kramtyti lėčiau, kad turėčiau daugiau laiko atsakymui sugalvoti, – …Mano vardas Jokūbė!
„O Dieve, koks idiotiškas vardas!“
Išburbiau Gabrielei pirmą galvon šovusį vardą. Jokio kito tiesiog nesugalvojau. Ir visai net nenutuokiau, ar teisingai sugalvojau vardą – galbūt toks vardas net neegzistuoja? Ir išvis, kaip man save vadinti? Aš esu tiesiog aš!
Gabrielė tyliai palinksėjo galvą.
– Gražus vardas, – pagaliau pratarė, eilinį kartą išsišiepdama, o man nuo krūtinės lyg kas nulipo ir lengviau pasidarė kvėpuoti,- tau tokį tėvai davė?
„Tėvai? Jie duoda vardus? Ir pala, ar Gabrielė kažką įtaria??“
– Taip, tikrai taip, – energingai palinksėjau galva, tikėdamasi, kad tai tik nekaltas klausimas, o ne kažkokie spąstai jai jau žinant atsakymą ir bandant prispausti mane meluojant.
– Šiek tiek primena, žinai, visokių video žaidimų herojus, – šyptelėjo ji. Ir tuomet nutaisiusi kažkokį balsą, lyg ką vaidintų, prakalbo:
– Labas, aš Jokūbė. Vilkolakių ir magiškų lervų žudikė!
Gabrielė nusijuokė. Aš šyptelėjau.
– O žinai, – pridūrė ji nustojus juoktis ir suokalbiškai kilstelėjus antakius, – vilkolakių čia zoologijos sode turime. Beveik paskutiniai žemėje!
„…Gerai?“
– A, mat kaip, – palinksėjau galvą, lyg būčiau supratusi ir tai būtų mane sužavėję.
– O tai žiū, – po pauzės prakalbo Gabrielė, – neatsakei, kaip tu išvis atsidūrei skersgatvyje, kur tave radau?
„Ak. Tai…“
– Ooo… O kur mane radai? Tokioje gatvėje užlipus laiptais? – paklausiau, o Gabrielė palinksėjo, – Tuomet… Na… Nežinau, nesu tikra.
– Nežinai? – kilstelėjo jį antakį rodos nustebusi.
– Na ne, – papurčiau galvą, – ta prasme žinau, bet nesu tikra, kas būtent nutiko. Aš bandžiau perlipti tą tvorą, mane perkretė skausmas ir nukritau.
Staiga užsičiaupiau.
„Pala. Žaizdos taigi ne iš tenai. Ji supras tai!“
– Tu lipai per tvorą, kuri pažymėta pavojaus ženklais? – išpūtė akis Gabrielė, – Kodėl?
„Šūdas! Turiu kažką sugalvoti!“
– Aš… Na, ilga istorija, – gūžtelėjau pečiais ir kaip galėdama žaviau prisimerkiau, tarytum tai būtų nesvarbu ir savaime aišku.
Gabrielė į mane akimirką pažiūrėjo. Tada vėl prapliupo juoktis.
– Oi, bet aš tau jau sakiau, kad esi labai juokinga, tiesa? – Gabrielė atsikvėpė, – Spėju tavo žaizdos visame šone ir nudžyrinta nugara taip pat buvo tik ilga istorija?
Aš gūžtelėjau ir skėstelėjau rankomis, vėl pavaidindama lyg tai būtų suprantama. Daugiau nieko nesugalvojau, o kadangi jau įsivariau save į skylę, tai turėjau kažką daryti. Negalėjau gi leisti, kad ši mergina sužinotų, kur aš buvau. Išbėgti iš Arenos gladiatoriams neturėtų būti legalu. Turbūt.
– Na, bet svarbiausia, kad tu sveika.
Nusišypsojo Gabrielė ir nusikėlė koją nuo kojos bei šiek tiek prasižergė. Jis sėdėjo tokiu kampu, kad nepamatyti, kas po jos sijonu buvo neįmanoma. …Po jos sijonu nieko nebuvo.
„Eeeehm.“
Aš nukreipiau žvilgsnį šonan.
– Tai kaip tau patinka mano žaisliukų kolekcija? – mostelėjo ji ranka lyg tarp kitko į sieną, kurią jau pirma pastebėjau -ji nukabinėta įvairiausiais daiktais.
Aš pažvelgiau. Tada pažvelgiau į Gabrielę. Tada į jos kušį. Tada vėl į ją.