Dienos tikslas: 816 žodžiai. Parašyta: 819.
– Na, laikykis, utėle, – suurzgiau juodam akmeniui, kurį laikiau apžergusi tarp kojų.
Šis kristalas buvo ypatingas tuo, kad galėjo skraidyti ir galėjo tai daryti greitai. Tačiau kilti aukštyn – ar apskritai pakilti aukščiau nei metras ar du virš žemės – tik įsibėgėjus ir nuo tramplyno. Tačiau kaip priemonė greitoms kelionėms – pats tas. Manoji „Utėlė 3X“ buvo vieno naujausių modelių ‘ciklas sukurtas Miesto Kelionių ir Transportavimo įrenginių instituto. Ir dovanotas specialiai man už gerą darbą gyvulininkystės srityje.
Priskriejus prie laiptų greitai atsiverčiau atgal ir taip pakėliau akmens priekį. Šis, skraidinamas kažkokios magiškos jėgos, kurios nesupratau, stumiančios jį iš galo lyg kokią raketą, atsistūmė nuo žemės ir ištaškydamas šiukšles bei žvyrą į visas puses šovė per laiptus.
– Kad tave kur demonai! – nusikeikiau, po akimirkos jau kratydamasi per laiptus, – Negalėjo padaryti laiptų be jokių aikštelių, ar ne??
Po akimirkos, tiesa, jau buvau viršuje ir šovus aukštyn virš paskutinės aikštelės nusileidau ant asfaltuoto kelio laiptų viršuje.
„Žmogus!“
Črrrrčččččččč, sušvilpė akmuo, pūsdamas garą pro savo šonus ir mano kojas. Gerai, kad dėvėjau šiandien kelnes, o ne sijoną, nes kitaip tai būtų buvę skaudžiau.
Sustabdžiusi savo Utėlę, greitai nušokau žemyn ir pribėgau prie ant žemės gulinčios juodaplaukės merginos, juodais vientisais ir nuobodžiais drabužiais. Ant jos krūtinės tarp įspūdingo didumo papų ir kaklo gulėjo beveik jos galvos dydžio raudonas ir žalias akmuo.
„Tai bent papukai!“
Instinktyviai švilptelėjau. Visgi taip senai nebuvau pakabinusi jokios merginos. Tada susipratusi, kad ką tik švilptelėjau garsiai, užsičiaupiau ir priėjau jos arčiau.
„Gyva? Negyva? Prigėrus tik?“
Pasilenkiau virš jos, o akmuo netikėtai žybtelėjo žaliai ir pašoko į orą nuo krūtinės. Aš atšokau penkiais žingsniais atgal ir pasekiau jo krytį atgal ant merginos.
„Gyvas ginklas? Sargas? Kompiuteris? Neblogai!“
Gyvųjų sargybinių ar kompiuterių šiais laikais buvo nedaug ir juos sau galėdavo leisti tik turtingesni visuomenės piliečiai. Dažniausiai tik dirbantys Didžiojo Miesto ar kitų niekingų mažesnių miestų labui arba jų giminaičiai.
Iš savo kišenės išsitraukiau savo mėgstamiausią kristalinį raudoną kardą ir jį išplėčiau. Tada paėmus jį rankon atsargiai vėl žengiau kelis žingsnius artyn. Tačiau akmuo ant merginos krūtinės tik žybtelėjo žalsvai ir daugiau nebepuolė.
„Kaži kiek laiko ji čia guli? Gal aš ne pirma ir akmuo išsikrovė?“
Vėl priėjusi pasilenkiau virš merginos. Jos dešinė ranka ir visas šonas buvo kraujuotas, o aplinkui ją – plėtėsi kraujo dėmė.
„…Turbūt nelabai gyva.“
Pritūpiau ir paliečiau pirštais jos kaklą, kaip kad kadaise mane mokė velniai žino kokie kursai. Nieko. Nieko. Yra!
„Gyva. Kažkiek.“
Kristalas vėl žybtelėjo žaliai, tačiau nepajudėjo. Atsistojau ir pradėjau galvoti, ką turėčiau daryti. Policijos botus kviesti galėjau, bet visai nesinorėjo vėl su jais šiandien aiškintis. Gydytojų botus kviesti irgi galėjau, tačiau ką žinai, kiek jie užtruks, jei mieste vėl įvyko niekingų sukilėlių teroristiniai išpuoliai.
„O be pagalbos ji gali greitai mirti nukraujavusi. Ji ir taip jau išbalusi kaip vienaragio subinė.“
Pažvelgiau į miesto pusę. Kažkur nuo miesto Arenos vis dar kilo dūmai. Daugiau, nei būtų galima tikėtis.
„Na ką, nuspręsta tuomet.“
Pasilenkiau ir ištiesiau ranką iki akmens. Šis suvirpėjo, tačiau jam akivaizdu pritrūko jėgų kažką daugiau padaryti. Paėmiau jį rankon.
– Auč! – sušukau. Akmuo buvo karštas kaip bulvė iš laužo arba kaip pats laužas.
Pamėčiau jį iš rankos į ranką, kol šis atvėso. Paėmiau tvirčiau. Daugiau šposų jis nebekrėtė ir jo vidinė šviesa nuslūgo iki visai menko raudonai žalsvo spingsėjimo. Jeigu tai išvis buvo vidinis spingsėjimas, o ne nuo paviršiaus atsispindinti vakarėjanti saulė.
Tada atvėrusi savo kuprinę įsimečiau susitraukusį savo kardą ir kartu akmenį. Kuprinę užsimečiau ant pečių ir vėl pasilenkiau iki merginos.
Atsargiai pajudinau jos petį, o ši, ačiū Dievui, parodė gyvybės ženklą ir silpnai sudejavo ar labiau iškvėpė orą iš plaučių mykdama. Tada atsegiau jos marškinius, kad patikrinčiau, kaip stipriai ji sužeista.
„Mmm. Papai. Gražu.“
Pajutau, kad raustu. Nelabai tikėjausi, kad rasiu ją po marškiniais visai nuogą. Ypač kai marškiniai tokie šiurkštūs ir prastai pasiūti.
„Kažin iš kur ji iš viso tokius gavo?“
Dešinė merginos pusė buvo visa sumušta ir pilna įvairių įbrėžimų. Mėlynės ir geltonos mėlynės puošė visus juos šonkaulius. Panašiai papuoštas buvo ir raktikaulis. Šį palietus mergina vėl sudejavo.
„Galbūt ji kažkur nukrito? Arba ją kažkas užpuolė?“
Visgi nesuvokiau, iš kur visas tas kraujas po ja. Ranka, akivaizdu, buvo kruvina nuo smūgių ir įpjovimo per delną – šie visada gausiai kraujuoja ir lėtai gyja, natūralu, kad ranką ir drabužius taip apsitaškė. Tačiau kitų žaizdų nemačiau.
Keliomis sagomis vėl užsegiau jos marškinius, akimirką pažvelgus į jos vos besikilnojančią nuogą krūtinę ir pajutus, kad vėl šiek tiek raustu.
Tada atsargiai, kiek tik galėjau, palaikydama jos kaklą tiesiai, pabandžiau ją pasodinti. Mergina nuo žemės vos atlipo. Ir tuoj pasidarė akivaizdu, kodėl.
„Jos nugara… Na, šitai lengvai nepraeis.“
Jos nugara buvo nudrožta iki kraujo ir raumenų. Tačiau dabar viskas buvo sulipę į vieną milžinišką, kelių drabužių atraižų ir siūlų prilaikomą šašą iš kraujo, žvyro, dulkių ir nežinia ko. Pakėlus ją nuo žemės, keli iš šašo gabalų liko ant žemės ir taip žaizda vėl atsivėrė.
Jeigu būčiau buvus jaunesnė, turbūt būčiau pasibjaurėjusi. Tačiau dabar, po daugelio metų darbo ir eksperimentų su gyvūnais ir kitais keisčiausiais gyviais Miesto laboratorijose… Na, tenai mačiau ir klaikesnių vaizdų.