Dienos tikslas: 792 žodžiai. Parašyta: 799.
– O kaip aš galėčiau tai žinoti? – sarkastiškai atsakė jis. – Aš taigi visą laiką buvau užrakintas tam sušiktam ginklų ir visokio šlamšto sūkuryje apačioje! Paskutinį kartą buvau žemės paviršiuje gal prieš keliasdešimt metų.
– A. – nelabai sugalvojau, ką daugiau atsakyti. Galbūt mano galva paprasčiausiai šią akimirką nelabai veikė.
Bet, visgi, mūsų pokalbiu tęstis nebuvo lemta.
– Aaarghhh, – išgirdau kažkokį moterišką dejavimą priešais save. Ir pabėgėjau tolyn į priekį.
„O Viešpatie.“
Gurktelėjau ar, vėlgi, instinktyviai tai padariau. Kažkas viduriuose susisuko. Čia, po vienu iš daugelio Arenos likučių – dabar kažkokių akmeninių pakopų luito – gulėjo blondinė moteris, turbūt savo pačios kraujo klane. Jos beveik visas kūnas buvo prispaustas po akmenimis.
Moteris išpūtusi akis pažvelgė į mane. Išsižiojo, įkvėpė. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją, nežinodama, ką daryti.
– Bėk tolyn, mes neturime laiko! – man dar nespėjus ko sugalvoti, mintis nekantriu balsu pertraukė Akmuo.
Moteris toliau žiūrėjo į mane. Šiek tiek pasijudinus jos veidą pertraukė turbūt didelio skausmo šešėlis, o man sudiegė širdį.
„Aš turiu kažką padaryti!“
– Kūtvėla. Jeigu nejudėsi, prarasi progą iš čia išsinešdinti. Ar matai? Paskutiniai žiūrovai iš Arenos jau išbėgo. – pradėjo nekantriai raginti Akmuo. – O šiai jau nebepadėsi.
– Ša! – sušukau Akmeniui. Moteris išpūtė į mane akis. Kraujo bala pamažu plėtėsi.
„Pooooo, perkūnais!“
Sukandau dantis ir jais sugriežiau. Įsitempusi sugniaužiau kumščius.
– Atleisk, – nudelbusi galvą ir stengdamasi nežiūrėti jai į akis, tariau moteriai.
Moteris tik be žado stebėjo mane, o aš vėl sukandusi dantis pasileidau bėgti tolyn. Ašaros pabiro iš akių. Ne tiek iš gailesčio ar pykčio ant kažkokių žmonių, kiek apskritai dėl paskutinių akimirkų įtampos.
„Po perkūnais! Man reikia rasti išėjimą!“
– Dešinėn, dabar, – lyg nieko nebūtų nutikę, skubiai sukomandavo Akmuo.
Aš pasukau dešinėn. Ir vos neatsimušiau į dar vieną milžinišką akmenį. Tik keli pirštai nuo akmens sugebėjau sustabdyti save prieš atsimušant į jį kaktomuša. Atsistūmiau rankomis ir pašokusi žingsnį šonan šokau į tarpą, kurį buvau praleidusi. Jis vedė tarp kelių milžiniškų akmens luitų, kurie buvo panašūs į kažkokio koridoriaus vidų – vienoje vietoje net su išsprogusia medine durų stakta.
– Kur mane vedi? – jau vos pakvėpuodama pratariau Akmeniui.
Pristabdžiau save ir lioviausi bėgusi, taigi žingsniavau žingsniais. Man reikėjo atsikvėpti, nes plaučiai ir kojų raumenys degte degė, o kažkur pilve kažkas pradėjo diegti. Tik buvo sunku suprasti – tai nuo bėgimo, ar to, ką man padarė Ovidijus. Ar dar nežinia ko.
– Tiesiog eik, kur tau sakau, – suurzgė Akmuo.
Ir tarytum jam padarius kokį magišką triuką, po akimirksnio jau buvau išėjusi pro akmenų koridorių. Nors ore buvo gausu dulkių, pamačiau, ko man ir reikėjo – išgriuvusį akmeninės pakopos kraštą. Šį buvo numušęs iš viršaus atskriejęs akmuo.
Arena tolėliau pasirodo buvo visai perplėšta, o jos keliasdešimties metrų aukščio sienos dalis visiškai sutrumpinta į gabalus. Tolėliau už Arenos matėsi juodi dideli turbūt kitų pastatų šešėliai ir kylantys juodų dūmų kamuoliai. Blyksėjo raudonos ir geltonos šviesos ir nežinia kas vyko. Žmonių nemačiau. Bet tai labiau buvo ne dėl to, kad jų nebuvo – kažkokius balsus, riksmus ir vadovavimus bei skandavimus per garsiakalbius girdėjau. Aš paprasčiausiai jų nemačiau per visus tuos iš žemės ir griuvėsių besiveržiančius dūmus.
Kažkas blykstelėjo žaliai ir geltonai tarp dūmų ir vėl nugriaudėjo gurmesys bei dundesys. Pasipurčiusi susitelkiau į savo tikslą – Arenos sienelę.
Iki jos ėjau pamažu, nes negalėjau žinoti, ko tikėtis viršuje. Tačiau, rodos, manęs niekas nesiruošė persekioti – nemačiau nei žmonių, nei paslaptingų žmogiškai mąstančių kristalų, nei kažko panašaus. O jei ir kažkas slėpėsi – na, to nepastebėjau.
Pribėgus kelis paskutinius žingsnius iki griuvėsių, puoliau ropštis keturiomis per visus plytgalius, metalus, kažkokias medines Arenos dalis ir akmens luitus. Dešinę sužeistą kūno pusę maudė karštis, bet sukandusi dantis stengiausi tai ignoruoti. Vien tik kaire ranka ir kaire koja tikrai nebūčiau užlipus į viršų.
„Ką man daryti su tuo Akmeniu!?“
Akmenį vis dar laikiau savo delne, o per jį buvo neįmanoma laikyti dar kažką rankoje. Pavyzdžiui, patogų akmenį ar atbrailą užsiropštimui.
– Aš tave mesiu viršun, gerai? – įvertinusi situaciją, kad šitaip bus lengviau užlipti, pažvelgusi į Akmenį jo pasiteiravau.
– O aš galvojau, kodėl tu mane laikai? – sarkastiškai atsiliepė Akmuo.
„Nu eik tu šikt!“
Mane suėmė pyktis. Aš jį nešioju – o jis šitaip. Įširdusi užsimojau ir mečiau jį per atbrailą aukštyn. Šis, atsivyniodamas nuskriejo su virvele aukštyn ir kažkur viršuje nukritęs dzingtelėjo.
Pradėjau ropštis per plytgalius ir akmenų luitus. Ir galiausiai pagriebiau išsikišusį metalinį turėklą ir užsiropščiau aukštyn. Pasirodo, aplinkui Arenos kovos lauką juosė gal dešimties žingsnių pločio atbraila, už kurios prasidėjo sėdimos ar stovimos vietos, beprotiškai kylančios aukštyn.
Pasilenkusi pakėliau Ginklą nuo žemės ir apsižvalgiau. Netoliese pamačiau įėjimą į Arenos vidų.
„Tikiuosi išėjimas.“
Kažkas vėl sugrūmojo išgriuvusioje Arenos pusėje. Tiesa, neatrodė, kad kažkas pabandytų ją dar labiau griauti – ji turbūt pati griuvo.
„Man reiktų bėgti, kol čia viskas ant manęs neužgriuvo!“
Atsikvėpiau ir pasileidau palengva bėgti iki tų tamsių vartų. Palengva todėl, kad jėgų man dar reikės, o aš ir taip pavargusi. Reikia pasinaudoti proga atsikvėpti.
– Palauk, o kaip tu matei, kad čia išgriuvusi siena? – prisiminiau akmens žodžius ir tai, kaip jis mane iki jos atvedė.