Kaip pradėti kurti? Gera kūryba gimsta iš paprastumo

365 tekstai kūrybiškumas minimalizmas
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 1543 žodžiai. Parašyta: 734.

Jei tu tik pradedi (arba gal net nepradėjai) kurti, tu turbūt tai darai šitaip:

  • Bandai surasti temą, kuri tiktų visiems ir visada,
  • Bandai sukurti kažką, kas išspręstų visą krūvą problemų…
  • …Ir kartu būtų originalu, įdomu bei nauja.
  • Ar stengiesi pagauti vis pabėgantį kūrybiškumą įvairiomis stirnų medžioklės taktikomis.

Patikėk, aš tai žinau – aš pats tai dariau.

Aš ištisus kelis metus dirbau prie savo kartografijos projekto, kuris buvo kartu ir enciklopedija, ir žemėlapių rinkinys, ir fantastinės visatos pagrindai, ir septyniolikos dalių romanas. Ir visą laiką, net ir kurdamas, bandžiau sugalvoti, ką padaryti, kad tai būtų sprogstanti bomba fantastikos mėgėjui kaip aš pats.

Problema: aš per tuos du metus darbo – darbo, kurio metu projektą perkūriau tris kartus, aš taip ir nesukūriau kažko, kas išneštų žiūrovo smegenis velniop.

Ne, tai nebuvo dėl to, kad aš prastai kūriau. Ne, mano žemėlapiai buvo palyginus neprasti, fantazija irgi nesiskundžiau. Rašymo dalis – taip, ji buvo siaubinga. Bet bendrai paėmus darbas nebuvo itin prastas.

Ir visa šitai nutiko štai kodėl:

Man nepavyko sukurti kažko neįtikėtino todėl, kad aš stengiausi sukurti pernelyg daug.

Man nepavyko nes aš netikėjau, kad gera kūryba ateina iš paprastumo.

Dvi priežastys, kodėl paprastumas yra gerai tavo kūrybai

Ne, aš negaliu teigti, kad gerą kūrinį sukurti yra paprasta ar kad paprastas kūrinys yra geras kūrinys. Bet aš galiu tikrai teigti, kad geram kūriniui sukurti reikia paprastumo. Štai kodėl:

1. Sukurti vieną gerą kūrinį yra lengviau nei penkiolika.

Ką, tu ir bandai tik vieną kūrinį sukurti? Na, pažiūrėkime, ar tai tiesa. Įsivaizduok savo pagrindę kūrinio temą, kūrinio tikslą. Ar tai vienintelė tema?

Jei tai tik viena tema – tau arba pasisekė, arba tu jau šitai išmokai sunkiuoju keliu. Jei temų yra daugiau nei viena – skaityk toliau.

Kiekvienas kūrinys turi savyje temą, mintį, kurią kūrėjas nori perduoti kitiems. Temų gali būti ir daugiau, bet kuo jų daugiau, tuo kūrinys darosi sudėtingesnis ir sunkiau aprėpiamas.

Jei tu esi pradedantysis kūrėjas, nebandyk kurti kosminės odisėjos, dydžiu pralenkiančios Žvaigždžių karų visatą.

Didelis temų ir potemių skaičius išblaško. Išblaško ir tave, kaip kūrėją, ir tuos, kurie vertins tavo kūrinį – žiūrovus. Platus kūrinys apie viską yra skystas kūrinys. O tau reikia tiršto, aštraus kūrinio.

Man nepavyko sukurti savos enciklopedijos, kadangi aš bandžiau kurti ne vieno žmogaus istoriją, ne šeimos istoriją, ne miestą, žemyną ar visą pasaulį. Man tai nepavyko, kadangi aš kūriau visą visatą. Ar tu įsivaizduoji, kiek daug įdomių galimų temų yra visoje visatoje?

Jei tu nori sukurti gerą kūrinį, tau privalu nušlifuoti kiekvieną kampelį, privalu padaryti jį visą vieningą ir nuostabų. Deja, kai tu turi suvaldyti dvi saulės sistemas, planetas, žemynus, miestus ir salas… Tai darosi sudėtinga.

Jei tu nori kažkada pagaliau išlesti savo kūrinį į pasaulį, jo kūryba privalo būti aprėpiama tau pačiam. Antraip tu ir iki mirties nepabaigsi, ir tavo anūkams dar liks ką veikti.

Na, arba, aišku išleistum kūrinį ir ankščiau, bet turint savyje penkiolika temų bent keturiolika iš jų tikrai bus ne tokios geros, kaip kažkuri viena. O tavo žiūrovai tai tikrai pastebės.

2. Konkretumas ir aiškumas: tai lengviau suvokti.

Sekantį kartą skaitydamas kokio Remarko knygą ar žiūrėdamas Romeo ir Džiuljietos istoriją teatre atkreipk dėmesį – geruose kūriniuose yra vos viena ar kelios temos. Ir ne, tai nėra nuobodu – tai yra nuostabu.

Taip, Romeo ir Džiuljietos istorija buvo sąlyginai paprasta. Bet ji buvo nušlifuota, ji buvo išaštrinta tiek, kad net varguolis, niekad neturėjęs šeimos (ar niekad nieko neįsimylėjęs), pamatytų save toje istorijoje.

Aiškias, taiklias, temas lengva suvokti. Jas lengva įvertinti ir lengva įsivaizduoti save toje situacijoje. Ir tai yra tai, ką tu turėtum suteikti savo žiūrovams: galimybę įžvelgti save patį.

Palygink šitai: „Vieną vėsų spalio rytą jis visgi pagaliau išsiropščia iš lovos ir balsu tyliai sudejuoja: „O dieve, mano galva!”. Ir šitai: „Spalio dieną jis atsikelia iš lovos su galvos skausmu ir sudejuoja”. Kuriuo atveju tu geriau gali tai matyti savo galvoje, geriau gali įsivaizduoti save?

Tau, kaip žiūrovui, nereikia milijonų blankių gyvenimų, tau reikia tik vieno, bet įdomaus gyvenimo.

Norint sukurti gerą kūrinį, tau nereikia kažko labai didingo ir labai originalaus. Tau tereikia pasistengti, kad tavo kūrinys būtų GERAS.

Jei tu tik pradedantis kūrėjas (ar gal dar net nepradėjai?): nepersistenk. Paimk vieną temą, kurią nori perduoti kitiems. Ir ja pasidalink. Taip, kaip tu geriausiai sugebi.

O dabar kūrybiška užduotis tau: prisimink vieną knygą, filmą, dainą, paveikslą ar istoriją, kuri tau labai labai patiko. Tada parašyk to kūrinio pavadinimą ir PENKIAIS žodžiais arba mažiau apibūdink, apie ką jis. Ką jis tau sako? Kokia jo mintį suvokei tu?

Penkiais žodžiais. Jei nori gali mažiau, bet tik ne daugiau.

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.