Labas, tau, kas skaito šį tekstą. Danielius pasiūlė iš manęs paimti interviu, aš sutikau. Kodėl sutikau? Pirmiausia, nes gražiai paprašė, antra, nes visada norėjau, kad iš manęs kas nors paimtų interviu ir neiškraipytų, nesistengtų paverst klounu, jei pats to nepadarysiu.
Šis interviu bus susijęs su iššūkiais ir galbūt atsakymai bus naudingi. Bet kuriuo atveju, jie kažkuo naudingi. Gal pasimokysit iš mano atsakymų ir tai bus svetimos klaidos, kurių galėsit nekartot, o gal mano patirtis kažkiek pasitarnaus ir įkvėps.
Taigi, žiūrim, ko čia Danielius klausia:
Labas, Edgarai. Pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu?
Gaila, kad tik penkiais sakiniais, todėl teks dėti daug kablelių, kad daugiau prirašyčiau. Man 25-eri, bet stengiuosi mąstyti ne vien kaip suaugęs žmogus, dažnai pastatau save į kvailio poziciją, nes man taip patogiau – kvailys gali klysti.
Duoną valgau iš programuotojo darbo.
Darbe būnu rimtas, atiduodu save, kad darbdavys nesigailėtų turėdamas tokį žmogų, kurio asmeninis gyvenimas kiek neįprastas.
Asmeniniame gyvenime aš turiu daugybę keistų veiklų, kurių visų neišvardinsiu, bet keletą paminėti galiu: rašau blogą, skaitau žmonėms iš delno linijų (buriu iš rankos), domiuosi krepšiniu ir po darbo sėdžiu su kompu ant keliu, bandau kurti „kažką savo“.
Pagrindinė mano gyvenimo idėja – kova prieš bet kokius suvaržymus, barjerus, stereotipų laužymas, noras įkvėpti žmones, kad jie gali būti bet kuo, kuo nori. Didžiausi mano priešai – stereotipai, išankstiniai nusistatymai, žmonės neturintys nuomonės ir finale – pasiteisinimai ir atsiprašymai.
Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi ir kokios buvo jo taisyklės?
Šis pasakojimas prasidės kaip kokia pasaka, kuri nebūtinai baigsis laimingai. Būdamas mažas buvau nuvestas į krepšinio varžybas, kuriose žaidė mano miesto (Panevėžio) vyrų komanda prieš Kauno „Žalgirį“.
Buvo pilna salė žiūrovų, mūsiškiai kovojo iš paskutiniųjų, žiūrovai negailėjo emocijų, šaukė, palaikė, kuo galėjo.
Tą dieną mane apsėdo krepšinis.
Verčiau tėvus vestis mane į kiekvienas varžybas, vėliau ėjau rungtynių stebėti vienas. Kad suprastumėte, apie ką eina kalba, aš iš Panevėžio, todėl negaliu pasakyti, kokio klubo rungtynes lankydavau, nes mūsų miesto komandos pavadinimus keisdavo maždaug kas metus.
Tuo metu nebuvo jokių fanų klubų, visas palaikymas – tai susirinkę girti vyrai po darbų, rankose laikantys alaus bokalus ir keptą duoną su česnaku, žinantys kelias skanduotes:
- Eina, eina!
- Teisėjas gaidys!
- Mes laimėjom!
…Tik deja, paskutinė skanduotė būdavo klastinga, nes komanda retai laimėdavo.
Taigi, aš buvau kiek kitoks sirgalius. Stebėdavau žaidėjus per minutės pertraukėles, klausydavau, ką jiems sakydavo treneris, mokėjau švilpti garsiausiai ir ilgiausiai, labiausiai išgyvendavau pralaimėjimus, pietums gautus pinigus investuodavau į krepšinio žurnalus.
Paprasčiau tariant – žinojau viską apie Lietuvos krepšinį, kokius 5 metus. Lygiai iki tos dienos, kai pradėjau lankyti treniruotes pats.
Sekėsi prastai. Turėjau ūgį, bet buvau tinginys. Motyvacijos buvo nedaug. Gal prie to šiek tiek prisidėjo komandos draugai, kurie mane daužė, kas netingėjo, tol, kol nesustiprėjau fiziškai ir neataudžiau kiekvieno asmeniškai.
Buvo visko, lūžusių nosių, rankų ir kita. Į treniruotes eidavau su baime, per varžybas į aikštelę eidavau taip pat „prisišikęs“, nes ieškodavau pasiteisinimų „bijau trenerio“, „startinis jaudulys“ ir kita.
Vienuoliktoje klasėje pradėjau mąstyti. Supratau, kad lakstymas paskui pūslę, ypač, kai esi vidutiniokas, ateities negarantuos, reikia viską mesti ir kibti į mokslus, kad pabaigčiau mokyklą ir dingčiau iš čia kuo toliau, susikurčiau kažkokį saugų kampelį, kur galėsiu būti savim.
Iššūkio taisyklės buvo labai paprastos – aš galėjau pasakyti „ne“ ir iššūkio nebūtų buvę. Tai buvo man patogus iššūkis, kai neturėjau ko prarasti.
Buvau apsisprendęs, kad tai paskutinė mano treniruočių savaitė, penktadienį atnešiu aprangą, pasakysiu viską, „ką galvoju“ ir išeisiu visam laikui.
…Tačiau ketvirtadienį į vaikų treniruotę atėjo profesionalų komandos treneris. Taip, tos pačios komandos, su kuria aš užaugau, tos pačios, kuri keitė pavadinimus, sudėtį ir trenerius, bet kokia ji bebūtų – ji buvo mano svajonių komanda.
Treneris atėjo su tikslu pasikviesti keletą jaunų žaidėjų, kurie padėtų vyrams pasitreniruoti, nes tuo metu siautėjo gripo epidemija, dauguma žaidėjų buvo susirgę ir reikėjo kelių „stovelių“.
Kalbėdamas su vaikų treneriu jis besdavo pirštu į vieną iš mūsų ir vaikų treneris jį pasikviesdavo. Tuo metu mes mėtėme tritaškius. Aš mečiau lyg tai daryčiau paskutinį kartą gyvenime, krito vienas po kito, atrodo, net norėdamas nebūčiau prametęs.
Pakvietė ir mane.
Iš pradžių vaikų treneris, atrodo, net susigėdo už mane ir puolė treneriui sakyti, kad neimkit jo, jis grybas, lėtas kaip sulėtintas filmas ir šiaip, jis ne tokio lygio.
Bet treneris mane paėmė. Tačiau tą akimirką aš nustojau bijoti, nustojau pergyventi, kad esu prastesnis už kitus, žinojau, kad tai gali būti tik viena treniruotė, per kurią apsijuoksiu ir daugiau nebebūsiu pakviestas.
Net neturėjau ko prarasti – aš pakviestas į savo svajonių komandą, kuri svajonių komanda tik man. Kitiems – ji galbūt tik autsaiderių komanda, bet man ne. Aš užaugau būdamas ištikimiausias jos fanas, o dabar turiu galimybę būti jos dalimi – padavinėti žaidėjams kamuolius.
Mano asmeninis iššūkis buvo – kad kiekviena treniruotė nebūtų paskutinė.
Kadangi gripas su savimi pasiėmė daug vyrų, tai jis nepraleido ir jaunimo. Kiti kartu su manimi paimti jaunuoliai greit atkrito. Aš irgi susirgau gripu. Treneris kėlė mums didžiausius išbandymus, žinodamas, kad nuo 8 ryto turime sėdėti pamokose, pats keldavosi anksti ryte, kad padarytų mums rytinę treniruotę apie 6 ryto.
Taigi ėjau ir dariau viską, ką galėjau. Nepraleidau nė vienos treniruotės. Jaučiau, kad iš vidutinioko nevykėlio tampu kažkuo.
Po treniruotės eidavau į „štanginę“, o po to į pamokas. Pamokose dažnai užmigdavau, mokytoja glostydavo galvą ir sakydavo, kad va, būsimas statybininkas, nebaigs mokslų, ars „stroikėj“, o aš pykdavau.
Sezonas baigėsi balandį. Man dar liko geri du mėnesiai vienuoliktos klasės. Galvojau tik apie mokslus. Savo iššūkį buvau įvykdęs maksimaliai, manęs neišmetė iš treniruočių, buvau atgavęs pasitikėjimą savimi.
Kartą treneris pasikvietė mane ir pasakė, kad vasarai išvyksta atgal į Ameriką, pas savo šeimą.
Tą akimirką norėjau jam padėkoti už tai, kad man per pastaruosius metus leido pasijausti KAŽKO dalimi, nebūti tiesiog pastumdėliu. Jaučiau jam didelę pagarbą ir dėkingumą už visa tai. Deja, neišdrįsau padėkoti. Treneris tik paklausė:
– Spėsi pasidaryti vizą per mėnesį?
Aš pasimečiau, nesupratau apie ką eina kalba:
– Aš neturiu pinigų, man dvylikta klasė laukia, dar mėnuo liko vienuoliktos.
O treneris atsakė:
– Su tavo patėviu viską suderinau. Kelionei pinigų duos, už būstą sumokės, vėliau susirasi darbą, išsilaikysi, o taip, visą laiką sportuosi, ruoši savo sportinę formą.
Taigi kas man beliko? Sakyti: oi, ne, nenoriu?
Ką aš būčiau veikęs? Nesakau, kad buvo lengvi metai, kasdien dvi treniruotės, abi šeštą, pirma ryte, antra vakare. Tikrai išvargau. Neturėjau panos, draugai buvo gal tik du. Nusprendžiau, kad tai bus man iššūkio pratęsimas.
Ir išvykau į Ameriką (JAV) žaisti krepšinio. Išsamiai apie mano kelionę ir gyvenimą Amerikoje galima paskaityti mano pirmajame bloge. Kartais skaitant man išrieda ašara, koks nuoširdus ir nieko neišmanantis „kaimas“ buvau, bet buvau tikras.
Oho! Tai kaip sekėsi siekti savojo tikslo?
Atvykus į Ameriką, treneris leido rinktis: gali susirasti darbą, pasiimti mašiną, prisikviesti chebros ir varyti prie ežero, atrakcionų parkus ar keliauti, arba gali rinktis tik sportą ir darbą. Žinojau, ko atvykau. Pasirinkau sportą.
Tuomet iššūkis buvo kiekviena diena.
Po dviejų savaičių pakirto nugarą, negalėjau išlipti iš lovos. Leido vaistus, atsistojau ant kojų ir vėl treniravausi.
Keldavausi penktą, rašydavau blogą, šeštą paimdavo į darbą, parveždavo apie pietus, tada bėgiodavau arba treniruodavausi individualiai, o vakare vykdavom į treniruotę su vyrais. Po treniruotės pasilikdavau mėtyti ar gerinti kitus skill‘us, pvz. Driblingą, aikštės matomumą.
Tada po kelių mėnesių grįžau į Lietuvą. Ir viskas baigėsi taip, kad treneris mane pakvietė į svajonių komandą, gavau marškinėlius 17-tu numeriu ir visą sezoną šildžiau suolą.
Karts nuo karto išbėgdavau rungtynėse, kurių baigtis jau buvo aiški, pvz., prieš Lietuvos rytą ar Kauno Žalgirį. Nors išleisdavo žaisti, kai mūsų komandą triuškindavo apie 40 taškų ir dauguma žaidėjų galvojo apie kelionę namo ir šiltą maistą, aš, nors ir sušalęs, pakildavau nuo suolo.
Buvau bebaimis, užmiršdavau, jog ten Lietuvos žvaigždės, eidavau kautis kaip į Donecko ar Luhansko laukus ir per tas kelias pasityčiojimo iš savęs minutes dar sugebėdavau pelnyti kažkokį taškelį.
Visa mano karjera buvo pilna absurdo. Pvz., kai išleido Panevėžyje žaisti prieš Žalgirį, aš žengiau likus kelioms minutės iki rungtynių pabaigos, avėdamas geltonus, dviem dydžiais per didelius NIKE kedus. Laksčiau kaip prisėmęs vandens. Gavęs kamuolį, maniau nesugebėsiu pašokt, arba pašokęs iššoksiu iš batų. Pataikiau tą trajaką.
Apsimečiau, kad nesidžiaugiu ir ramus nubebau, bet širdyje ir galvoje skambėjo trimitai.
Kiekvienas žingsnis į aikštelę buvo papildomas iššūkis, ypač namų arenoje. Salė pilna pažįstamų, kurie į mane žiūrėjo kaip į klouną, laukė, kad tik suklysčiau, kad galėtų pasijuokti, pabadyti pirštais ir apipinti gandais.
Daugybė žmonių kalbėjo, kad į komandą patekau per tėvų pinigus, kad mano vieta buvo nupirkta. Tai buvo melas. Jie net neidavo į mano varžybas, o aš turėjau mažai progų tai įrodyti, nes išleisdavo žaisti retai, bet tų akimirkų laukdavau kantriai.
Kuo mano iššūkis kitoks, kuo skiriasi nuo kitų? Aš bet kada galėjau pasitraukti, visi būtų mane supratę.
Bet nepasitraukiau, nes siekiau savo svajonės – žaisti savo svajonių komandoje. Savo svajonę pasiekiau, kaip ir susitvarkiau su savo iššūkiais. Tai buvo pirmieji iššūkiai mano gyvenime, vėliau atsirado jų daugiau. Bet gal apie tai kitą kartą ar prie alaus?
O ką naujo išmokai iššūkio metu ir ką darei, kai būdavo sunku?
Šis iššūkis padėjo suaugti. Tie žmonės, kurie man sakydavo kritiką ir tiesą į akis, man atrodė, kad linki blogo, kad jie kenkia, kad jie priešai, bet dabar supratau, kad jie sakė tiesą. Esu labai dėkingas treneriui, kad nelaikė manęs šilkinėm sąlygom ir kad sugalvodavo įvairiausių išbandymų, kaip tobulėti.
Kai iššūkį norėjosi mesti šalin, mane visada gelbėdavo absurdas. Absurdiški bajeriai, įsivaizdavimas savęs iš šalies. Įsivaizduodavau, kaip esu kokios nors knygos veikėjas, atsidūręs ne laiku ir ne vietoje. Kartais būdavo pačiam įdomu, kaip viskas baigsis, todėl ir „varydavau” iki galo.
Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?
Turiu. Jei turit kažkokį tikslą, tai negalvokit apie jį, kaip apie kažką neįmanomo. Bet kas, kas yra kažką pasiekęs, nesvarbu, tai sportininkas, menininkas, kosmonautas, jis irgi žmogus. Dažnai darantis savo darbą ne su malonumu, o žinantis, ką turi padaryt.
Tikriausiai esat girdėję tokių istorijų, kad jei darbas nekelia šypsenos, tai jis nėra tau skirtas. Patikėkit, ne.
…Visur būna ir surauktų veidų, ir sukąstų dantų, viskas ateina per darbą.
Elementariausias pavyzdys: kai man gerai sekėsi krepšinis ir buvo keleriais metais jaunesni bernai, man tada atrodė kaip mailius, bet jie treniravosi, dirbo ir šiandien mane sausai aploštų. Aišku, tie palyginimai iš sporto gali būti pervesti į bet kurią kitą sritį 😀
Taaaaiii… Kokio iššūkio imsiesi dabar? Ar jau turi idėjų arba slaptų troškimų?
Šiuo metu kuriu online žaidimą, mano iššūkis – prisėsti kiekvieną vakarą ir padirbėti bent valandą, bent kažką sukurti, nes būnu išvargęs po darbo ir turiu mažai motyvacijos.
Ir ateities iššūkis, kuris visiškai paradoksalus mano praeities iššūkiui – noriu pradėti sportuoti, susigrąžinti gerą figūrą, gerą sveikatą, gerą savijautą. Kol kas neprisiruošiu pradėti
Ačiū labai už nuoširdų pasakojimą, Edgarai!
Opapa! Ir tokia, štai, vieno, rodos, paprasto panevėžiečio, kuris turėjo progą tapti profesionaliu krepšininku, istorija… Ir juo tapo. Nes turėjo galimybę ir ja pasinaudojo.
Turėti galimybę yra viena. Tačiau pasinaudoti galimybe… Štai, kur svarbiausia kreipti dėmesį!
Na, ir aišku, kaip Edgaras minėjo, jei pradėjai kažko siekti, tai svarbu siekti to visa savo širdimi. Nes pusėtinos pastangos Edgarui turbūt nebūtų padėjusios jo ilgoje ilgoje kelionėje. Jų reikėjo daug.
Aš tikiu, kad prie Edgaro žodžių dar kada grįšiu juos paskaityti, tačiau tai jau davė įkvėpimo ir šiandienai!
Tikiuosi tai padės.
Jūsų,
Paršelis Antanas