Dienos tikslas: 511 žodžiai. Parašyta: 552.
Šiandien sutikau merginą, su kuria pokalbis, prasidėjęs nuo susipažinimo ir H. Hesės „Stiklo karoliukų žaidimo“ aptarimo, nusirito iki pokalbio apie mokymąsi…
Tai nebūtų kažkuo ypatinga istorija, jei ne vienas „bet“. Vienas cinkelis, šūvis, išsprogdinęs mano smegenis ant tos švarios bei vos apšviestos kambario sienos, ramiai stovėjusios už manęs. Man šovė mintis ir aš įvariau traumą kambario sienoms.
Kokia mintis, paklausi?
Štai, pasakysiu. Aš suvokiau… Na, ar bent manau, jog suvokiau… Kad, na, realiai, mes niekada visko neišmokstame iki galo.
*Kosteli*
Palauk, palauk, nesakyk čia „Ei, nu ir naujieną pasakei!“. Nereikia sarkazmo, bent jau kol kas.
*Kosteli*
Palaukei? Taigi, štai, ką norėjau tau pasakyti. Mes niekada neišmokstame iki galo, nes mokytis visada baigiame tuomet, kai jau atrodo, kad žinome viską. Nepaisant to, tiesa tai ar ne.
Arba kaip yra sakę Sokratas ir Aristotelis (o jie, kaip žinia, retai dėl ko sutardavo) – tik mokytas žmogus nežino, jog kažko nemoka.
Tai gana įdomus principas, nes didesnėse įmonėse aukštesnes pareigas užimantys darbuotojai visada pakliūva į situaciją, kurios neišmano. Norint išlaikyti geriausią korporacijos augimo ritmą, svarbu žmones kelti pareigose tiek, kiek įmanoma. Nes nepakėlus – jie niekada neišmoks naujų įgūdžių.
O pagaliau išmokus gyventi savo vietoje, mus užklumpa sąstingis.
Gyvenai, gyvenai. Buvo blogai. Nežinojai ką dirbti, nežinojai kaip užsidirbti, nežinojai kaip mylėti žmoną (ar vyrą). Ir tada per metus ir dešimtmečius įgavai patirties.
Tapai savo gyvenimo meistru!
…Ir tada atėjo ne liūdesys, o laimė.
Sąstingis ir laimė vienu metu. Netiki? Tuomet pabandyk prisiminti paskutinį kartą kai kažko sėkmingai išmokai. Kokį paskutinį dalyką mokeisi? Vairuoti? Kepti kiaušinį? Megzti? Baigei bakalauro studijas verslo vadyboje? Kas tai – nėra svarbu.
Svarbiau prisimink tą jausmą, kai baigei ir palaimingai pažvelgei į savo darbo vaisių.
Ar prisimeni tą laimę? Ar jauti?
…O kartu ar tikrai manai, kad išmokai viską ir neliko nieko, ką dar galėtum sužinoti? Nemanai? Dabar, jau pagalvojus, suvoki, kas liko? O juk štai, ankščiau nesugalvojai nė vieno dalyko, kurį dar reiktų išmokti.
Ir jauteisi laimingai, džiugiai, savimi turbūt didžiavaisi. Taigi štai. Mokeisi. Pagalvojai, kad išmokai. Laimingai baigei darbą… O darbo dar liko, pasirodo!
Aišku, kiti pakliuvę į gyvenimo rutiną gali liūdėti.
Bet aš tikiu, kad nesi toks idiotas.
…Ir džiaugsiesi, kad dabar, kai jau turi tvirtą pagrindą po kojomis, gali lipti aukštyn!
Mes liaujamės mokytis tada, kai išpildome visas senas svajones ir pagaliau nebesijaudiname dėl tų „paprasčiausių“ dalykų. Pavyzdžiui, nebesijaudini, ką būtent valgysi ar į kokią polikliniką eisi apsirgus keista liga. Ar nebesijaudini, kur skalbsi apatinius – jau įpratai juos skalbti, turbūt, skalbimo mašinoje.
Ir tavo „išmokau“ nėra melas tuomet, kai gali gyventi ramiai, netrukdomai, atsipūtęs.
Ką? Nuobodu? Tuomet išsikelk iššūkį! Pažvelk į savo senų svajonių sąrašą (neturi? paimk ir susirašyk!) – išsikelk priešais save naują sieną ir pabandyk ją peršokti. Panašiai, kaip per sienas ir kliūtis šokinėja olimpiniai sportininkai.
Ką? Baisu daryti kažką naujo? Tuomet nedaryk. Ir nereikia. Padarysi, kai norėsis – nereikia savęs prievartauti svetimais norais.
„Danieliau, man toks vaizdas, kad nukrypai nuo temos…“
Taip, šiek tiek. Ką norėjau pasakyti – tik atmink: jei kada pakliūsi į dienas, kurių metu norėsis iš nuobodumo nusišauti – pasidžiauk, kad pasiekei lygį, kai tau nebereikia jaudintis.
Ir taip pat pasidžiauk, kad tavo žinios čia nesibaigia, tu gali išmokti dar daugiau – taigi, perženk ribas, pakelk save į nepažįstamą lygį ir vėl pajusk jaudulį.
Kai jaudulys nusibos – sustok ir tu vėl grįši į ramų gyvenimą.
Ramybė ir baimė yra tavo pasirinkimai. Kaip gyvensi – tavo pasirinkimas. Argi tai ne fantastiška?
Besišypsantis,
Danielius