Kaip ir kas rytą – suskamba žadintuvas. Kaip ir kas rytą – jį ignoruoju. Kaip ir kas rytą neišvengiamai ateina laikas keltis. Dušas, pusrytis, apiburnotas viešasis transportas ir, galiausiai, pasiektas kelionės tikslas.
O šiandien tai – nauji, nors jau ne visai žvilgantys, Danieliaus Debesylos namai. Atkėlusi lengvus metalinius vartelius pastuksenu į duris. Tyla. Pastuksenu garsiau. Tyla. Pasižiūriu į laikrodį – laikas tas: nei per vėlu, nei per anksti. Atsargiai praveriu duris, garsiai pasisveikinu su tuščiu namu.
Mane pasitinka nedidelis priebutis: iš vienos pusės suoliukas batams ir pakaba rūbams, iš kitos – nedidelė taburetė, ant kurios stovi balta popieriaus kaukė. O name tylu. Na, gal jis mane pamiršęs su ausinėmis sėdi po Skyrim plynes ir kalnus (to paties Danieliaus mėgstamo video žaidimo) lakstydamas… Taigi, braunuosi tolyn, į namo gilumas.
Randu virtuvę, kurioje stovi stalas su pora puodukų, kurie, rodos, daugiau nei pora mėnesių neplauti… O daugiau nieko įdomaus ten kaip ir nėra. Pastoviniuoju minutėlę ir nedrąsai sėlinu tolyn.
Miegamasis, o tiesiai už jo – gal darbo kambarys..? Pūkuotas kilimas viduryje, viena siena tuščia, prie kitos – nedidelė etažerė su didžiuliu spalvotu aplanku, kaspinu aprištu stiklainiuku, pilnu raudonų užrašų, ir keliomis knygomis. Kita siena okupuota langų, o trečią puošia pats banaliausias Gustavo paveikslas – „The Kiss“.
Kad ir koks nuostabus Klimtas bebūtų, kad ir kaip jo darbus mylėčiau, kažkodėl visai nestebina, kad Ikea, kurioje supirkti visi namo baldai (na, gal išskyrus vintažinę etažerę), nieko įdomesnio neturėjo.
Viduryje kambario, ant minėto kilimo – žemas kvadratinis staliukas. Nors paties Danieliaus namie nėra, bet viena aišku – jis mėgsta kvadratus. Bučinys kvadratinis, abu stalai kvadratiniai, staliukas irgi kvadratinis! Net pats kambarys kvadratiškai atrodo.
– Laba diena. Danieliaus šiuo metu namuose nėra, – staiga išgirstu. Vos lubose skylės pakaušiu nepramušu, pašokusi iš to netikėtumo. Apsidairau… Kambarys tuščias…
– Ne ten dairotės. Aš čia! – išgirstu vėl. Gi aišku – žiopla buvau, nepastebėjau! O ant stalo stovintis arbatos puodukas vėl taria:
– Danieliaus šiuo metu namuose nėra.
– Matau, kad nėra, – atsakau, – o gal žinote, kada jis grįš?
– Ne, – trumpai drūtai atsako arbata.
Man nebejuokinga. Ne kas dieną gaunu progą iš tokios įžymybės interviu paiimti. Ir tai tris mėnesius derinome, kol savo dienotvarkėje minutę rado. Ir nėra – nėra jo namie. O arbata šilta – reiškia, kad dar neseniai buvo. Gal mane pro langą pamatė ir pabėgo? Plaukai negražūs pasirodė? Apranga nepakankamai ryški? Gi visi žino, kad ponas Debesyla mėgsta bendrauti tik su ryškiaplaukėm merginom ryškia apranga…
Arbata, matyt pastebėjusi mano nerimą, klausia:
– O kokiu reikalu čia? Aš šitą kambarį puikiai pažįstu, gal reikia padėti ką nors surasti?
– Ne, ne, – atsakau. – Aš buvau su juo susitarusi paimti interviu…
– Aaa… Tada nieko nebus… Nors pala. Gal aš galiu padėti? Iš manęs paimk! – entuziastingai pašoka arbata, keli lašai nukrenta ant balto stalo paviršiaus.
Arbatą kalbinti ne tas pats, kas patį Danielių. Nė iš tolo. Na, bet jei atvykau – negi dabar tuščiom namo trauksi? O ir arbata atrodo labai entuziastingai nusiteikusi…
– Mano vardas Pasvalys, – mano mintis nutraukia arbata. – Sakykite, nuo ko norite pradėti?
Panašu, kad už mane jau nuspręsta.. Taigi, pradedam!
…
… …
… … …
Sveiki! Šiandien man didi garbė ir malonumas lankytis garsiausio Lietuvos tinginio Danieliaus Debesylos namuose. Nors paties šeimininko namuose nėra mane labai svetingai pasitinka Pasvalys.
Pasvalys – vienas iš trijų Danieliaus arbatos puodukų, buvusių šalia per visas tingėjimo, nedarbo ir atidėliojimo sesijas, kurių dėka Danielius taip išgarsėjo lietuviškoje sielovados padangėje.
Laba diena, Pasvaly! Pirmiausia prisistatykite – penkiais arba mažiau sakinių, kas esate.
Kad ir kaip netikėtai tai skambėtų, esu iš Pasvalio, tačiau jau kurį laiką gyvenu pas Danielių. Nuo to momento, kai persikrausčiau į šiuos namus, mano higienos lygis gerokai nukrito – tiesa, ne dėl mano kaltės. Ir išties – akis bado rudos dėmės puoduko viduje.
Daugiausiai tenka bendrauti su žaliąją arbata – tokia draugystė gana maloni, tik lapeliai kartais šonus kutena. Tai išgirdus arbata pasimuistė, suraibuliavo. Dienas leidžiu arba ant štai šito stalo, arba ana ten, virtuvėje – turbūt matėte ateidama. Taip leisdamas dienas ir apie Danielių daug visko išmokau.
O kaip apibūdintumėte Danielių?
Tinginys.
Gal galite šiek tiek išsiplėsti?
Viską atidėliojantis tinginys. Ir, negana to, kad pats atidėlioja, dar ir kitiem darbų laiku nesusako – iki paskutinės minutės delsia, kol pasako, ko tikisi ir kokios pagalbos reikia. O tada apsimeta, kad visai nesusierzino, kai gauna atsakymą, jog draugas negali padėti, nes turi savo gyvenimą…
Bet kokių dalykų prisižiūrėjau, kai baigia pokalbį…
Žinot, gal galim prie kito klausimo eiti? Jei per daug išpliurpsiu, tai ir man baigsis taip, kaip kitiems nepaklusniems išsišokėliams puodeliams. Tad.. Gal galite šių paskutinių sakinių neviešinti? Prašau. Aišku galėjau. Bet nusprendžiau nepaklausyti.
O kokia būna tipiška Danieliaus diena?
Atsikelia. Atsikelia vėlai vėlai. Kartais jau gerokai po pusiaudienio… Išsiverda arbatos ir sėda rašyti. Ir, įsivaizduokit tokį įžulumą – visai pamiršta, kad turi arbatos! Kartais valandų valandas manęs nepaliečia…
Bet gana asmeniškumų. Tai va, Danieliaus diena. Prisėda prie stalo ir rašo. Rašo, rašo, rašo muziką pasileidęs… Parašo, o tada pakyla. Ir prasideda – kaip laukinis pasidaro. Pasikeičia muzika ir pradeda duotis ratais… Keista, kaip už stalo kojos užkliuvęs dar pakaušio neprasidaužė.
Dar būna, kad dingsta kažkur iš namų… Ir čia jau tikrai reikia ne manęs klausti, ką ir su kuo jis veikia, kokius dyvus krečia.
Danielius neseniai išleido knygą…
Taip, „Tinginio Manifestą“. Negana to, kad pats tinginys, dar ir kitus tinginystės mokina.
Gal galite papasakoti, kaip gimė ši knyga?
Tai buvo ilgas, labai ilgas procesas, nuo pat pradžios persmelktas atidėliojimais, vengimu rašyti ir kažko geresnio paieška.
Pradžioje buvo idėja, kad reikia knygos. Tada metus, o gal du buvo svarstoma, apie ką knygą reikia parašyti – nes, pasirodo, sugalvoti, kad nori parašyti knygą, negana – reikia sugalvoti ir apie ką tą knygą rašysi, ką ketini ja pasakyti.
Idėjos paieškos truko ilgai, o joms pasibaigus buvo pirmas knygos juodraštis ir idėja įgavo kūną.
Buvo buvo ir nustojo būti. Tada stojo štilis ir knyga gal pusę metų, o gal ir ilgiau niekur nejudėjo. Buvo reklama, žmonės išankstinius užsakymus darė, knygos laukė. O knygos nebuvo. Buvo tik juodraštis, iš kurio vargu ar nors vienas sakinys į galutinį variantą papuolė.
Ir tada, po ištisų metų, o paskui ir antrų rašymo, dar kažkelių mąstymo, apmąstymų, idėjų paieškų, rašymo, perrašymo ir labai labai daug tinginystės, pagaliau gimė knyga – maždaug per mėnesį laiko!
Taigi, mat, tinginystės galia – metų metus atidėliok, o tada imk ir staigiai padaryk!?
O ar žinote ką nors apie ateinančius Danieliaus projektus?
Dar vieną knygutę išleis. Apie psichologijas kažkokias. Su ekspertės pagalba. Jei ta knyga artimu metu pasirodys – tai nebent dėl sunkaus ekspertės darbo ir atsidavimo. Ir tokiu atveju nepamirškit, kad visos pagyros priklauso jai!
Mokymai bus. Debesylos ir Valtininko. Nelabai žinau, ko ten mokys. Kaip valtimis plaukioti ir debesimis klajoti? Meilę gamtai puoselėti? Ne man, paprastam puodukui, žalios arbatos pripildytam, tai suprasti…
„Tinginio Manifesto“ vertimas į anglų kalbą laukia… Ir iššūkiai, iššūkiai, iššūkiai. Daug jų.
Visą interviu kartojote, koks tinginys yra Danielius. Ar yra nors viena veikla, kurią atlikti jis NEtingėtų?
Kalbėti. O dangūs šventi, kai jau tas išsižioja, tai ir tris dienas nenustojęs pliurpti gali. Teko ne kartą matyti, kai ateina kas nors į svečius, paklausia ko nors, Danielius pradeda atsakinėti…
…Žmogui atsibosta, išeina į lauką kelioms minutėms, kates pagaudo, vėžlį paniurko, atgal grįžta. O jis, net nepastebėjęs, kad pašnekovo trumpam kamabary nebuvo, toliau be savo išmintį lieja….
Kitas dalykas – iššūkiai.
Pasakys, kad reikia parašyti knygą, užsivers kitais darbais ir atidės knygos rašymą metams į priekį. Bet va jei išsikels sau iššūkį, kad knygą per tris dienas parašyti reikia – nevalgys, nesipraus, pakakoti nenueis, bet knyga bus parašyta. Maniakas kažkoks.
Vėžlį paniurkyti?
Kai atvykote, turbūt pastebėjote, kad šita trioba pastatyta kito namo kieme. Mat didelis vyras, suaugęs jau, sau namą pasistatė… Tėvų kieme! Cha, pietų vis tiek pas mamą eina dar. Ir nešvarius apatinius mama jam skalbia – nors skyles juose pats susilopo.
Bet čia ir vėl nuklydau. Tai va. Tėvų namų name yra vėžlys. Pats paprasčiausias naminis vėžlys. Nei ką pridursi, nei ką atimsi čia.
Danielius per visus informacijos sklaidos šaltinius skelbiasi, kad ieško žmonos. Gal galite papasakoti, koks vyras jis būtų?
Prastas. Pasižiūrėkit, kaip atrodo – marškiniai neprosavoti, kelnės nuskalbtos… Vienu metu apskritai suplyšęs vaikščiojo… Ir žinot ką? Ne žmonos darbas vyrui marškinius prosavot. Rankas turi? Turi. Pirštai kitaip nei pas moterį sustatyti? Nu, žinokit, tikrai ne. Tiek vyrai, tiek moterys mane savo delnuose laikė, visi jie vienodai veikia, vienodai kelia. Tai ko pats išsilyginti negali? Bet va mat – papurto ir gana jam!
Nu, bet teisybės dėlei, skyles pats susilopyt moka, tai gal dar ne visai viskas prarasta.
Jei ne apie buitiškus dalykus kalbant – pasižiūrėkit į veidaknygę… Draugai ten keičiasi greičiau nei rudenėjančio miško atspalviai. Vos vienas kitas ilgesnį laiką pabūna. Ir su merginom tas pats – greit įsižiūri, greit atsibosta, o paskui verkia, kad paliko, iki kol kita raudonplaukė uodega po akimis pavizgina…
Ne žmonos, o brandos jam reikia. Tegu pirma pats sau gaspadorium būti išmoksta ramiai, o tada gaspadinę namo vedas, su kuria ir buities darbus, ir kūrybines kančias, ir savo tinguliu dalintis galėtų.
Dėkojame Pasvaliui už šį pokalbį.
Labai malonu buvo išgirsti nuomonę apie ryškiausią saviugdos žvaigždę Lietuvos padangėje iš pirmų lūpų – nepagražintai ir neapsimestinai.
Iki kitų susiskaitymų!
Žurnalistė,
Jurgita Raudonytė