14 dienų iš eilės aš (su šeima) dėkojau pasauliui: Sumažėjo streso ir nepasitenkinimo

365 tekstai pozityvumas
Interviu

Labas, Diana. Pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu?

Labas, aš esu Diana Lietuvininkė, puslapio dianalietuvininke.lt įkūrėja, ir aš tikiu, kad visi mes turime neapsakomai didelę vidinę jėgą pasiekti tai, ko trokštame.

Aš tikiu, kad šis momentas yra nuostabus. Aš tikiu, kad nenorą keistis (transformuotis) stabdo baimė ir nepasitikėjimas. Man patinka keliauti, rašyti ir bendrauti su įdomiais žmonėmis.

Ar dažnai keli sau iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailaus Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?

Esu įsitikinusi, kad gyvenimo variklis – veikti, pajusti, daryti tai, ko niekuomet prieš tai nedarei. Skalėje nuo bailiojo nuobodylos iki Betmeno įvardyčiau save raudonkepuraite, kuriai sekasi.

Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi ir kokios buvo jo taisyklės?

Dėkingumo jausmas nulemia, ar mūsų taurė yra pusiau pilna, ar pusiau tuščia.

Taigi, keturiolika dienų (be pertraukos) drauge su šeimos nariais ant spalvotų lapelių rašėme, už ką esame dėkingi tą dieną.

Visi lapeliai prasideda taip pat: „esu dėkinga(s) už…“. Spalvotus lapelius metėme į Dėkingumo taures (kiekvienas savo). Iššūkio esmė – nesikoncentruoti į tai, kas nepavyksta, o rasti malonių smulkmenų, kurios sukuria laimės jausmą.

O kodėl pasirinkai šį iššūkį?

Dėkingumo taurės iššūkis genialus tuo, kad yra ir smagus, ir paprastas. Tam nereikia nei specialaus fizinio pasiruošimo, nei ypatingų priemonių, o rezultatas – laimės ir pilnatvės pojūtis kiekvieną dieną.

Negana to, liūdnomis dienomis galima grįžti prie senų Dėkingumo taurės užrašų ir nuotaika kaip mat pasitaisys.

Apskritai, kaip sekėsi siekti savo tikslo?

Pildyti Dėkingumo taurę buvo malonu ir lengva. Tačiau vienomis dienomis pasidžiaugimų buvo daugiau, o kitomis – reikėjo pasukti galvą, už ką gi šiandien esu dėkinga? Būtent gražių akimirkų paieška nevykusioje dienoje buvo didžiausias ir maloniausias iššūkis.

Tačiau, kas labiausiai trukdė tavo kelyje?

Atidėliojimas kitai dienai.

Tai ką darei, kai buvo sunku ir norėjosi mesti viską šalin?

Sudėtingesniems iššūkiams įveikti taikau šią taisyklę – paklausti savęs: kaip jausiuosi, jei atliksiu iššūkį ir kaip jausiuosi, jei to nepavyks padaryti? Jei giliai širdyje žinau, kad iššūkis man reikalingas, tai imuosi jo.

Kaip jauteisi pabaigus iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Mano galva, pasiekus tikslą svarbiausia yra pasidžiaugti, apsidovanoti, įvertinti tai, kas veikė, neveikė ir eiti tolyn. O jausmas siekiant ir pasiekus tikslą turėtų būti visuomet toks pat – nuostabus.

Ką naujo išmokai savo iššūkio metu?

Po iššūkio pasikeitė požiūris į gyvenimą, pradėjau pastebėti daugiau malonių smulkmenų, labiau mylėti save, aplinkinius ir gyvenimą.

Aplink pradėjau matyti  daugiau laimingų ir draugiškų žmonių, sumažėjo streso ir nepasitenkinimo.

Drauge su vyru ir sūnumi turėjome bendrą užsiėmimą, kuris suartino – visi stengėsi parašyti kuo daugiau dėkingumo žinučių ir mesti jas į savo Dėkingumo taures.

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Viena – skaityti šimtus saviugdos patarimų ir tikėtis, kad gyvenimas transformuosis savaime, kita – pradėti veikti.

Kviečiu keturiolika dienų iš eilės rašyti, už ką esate dėkingi, ir pildyti savo Dėkingumo taurę.

Kai pradedame džiaugtis ir sutelkiame dėmesį į tai, kas sekasi, pradedame iš tikrųjų gyventi.

Taaaaiii… Kokio iššūkio imsiesi dabar? Ar jau turi idėjų arba slaptų troškimų?

Kasdien nueiti 10 000 žingsnių ir sukurti internetinio marketingo programą moterų verslams.

Ačiū, Diana!

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.