Dienos tikslas: 1215 žodžiai. Parašyta: 1227.
– Ar nutuoki tu, Gile? – išpūtęs dūmų kamuolėlį po pauzės tarė jis.
Aš tik papurčiau galvą, nes visai to negalėjau nutuokti. Visa tai man buvo viena didelė naujiena. Kaip iš tuščio dangaus.
– Nenumanau ir aš. Todėl mes, visi prie šio stalo sėdintys asmenys, keliausime išsiaiškinti, kas tai galėjo padaryti. Nes tu, Gile, buvai labai verta dėmesio ir labai naudinga mūsų komandos narė.
Briusas pažvelgė į Atonio, o šis tuoj energingai palinksėjo pritardamas Briusui. Antonio pavyzdžiui tuoj pasekė ir Rūta.
„Pala. …Ką? Keliausime? Mes?? Kur??”
– Planas paprastas, – man nespėjus prasitarti, jau pradėjo aiškinti, ko ir norėjau klausti, Briusas, – jūs penkiese keliausite į Miesto Citadelę. Aišku slapta. Įsilaušite į jos serverinę. Gausite informaciją, kurios reikia. Tada grįšit, persigrupuosit, apsilaižysit žaizdas, jei tokių bus… Ir surasim tavo, Gilę, atmintį. Lengvoji dalis bus turbūt išsiaiškinimas, kaip tą atmintį tau sugrūsti atgal galvon. Bet ką nors sugalvosim.
Briusas nusijuokė lyg tai būtų koks visai paprastas pokštelis.
„…Man jau galva neišneša visko…”
– Serve.. ką tokią? – papurčius galvą perklausiau Briusą.
– Serverinę. – pakartojo jis, – Vietą, kur turėtų būti talpinama visa mums reikalingas informacija. Ši vieta gana gerai apsaugota.
Briusas pažvelgė ir akimis parodė į mano Naoki.
– Girdėjau iš Rūtos, kad moki bent truputį juo naudotis. Neįprastas ginklas, bet, na, kas šiais laikais įprasta. Nežinau, iš kur jį ištraukei, bet turėk omenyje, kad niekas nesiruošia tavęs būryje saugoti – savo šikna dėl savęs.
– Iš Arenos požemių, – leptelėjau aiškindama aš.
– Ei, neskaky jam! – įsiterpė vėl šiurkščiai Naoki. – Įtrauksi mus abu į bėdą!
– Gavau jį tenai. Iš ginklų velniai žino kokio verpeto, – patikslinau, matydama nesupratusį, apie ką šneku, Briuso veidą.
Šis pažvelgė į Rūtą, o ji tik tyliai linktelėjo galva.
– Gerai tuomet, – tarė jis, – tai ar turi klausimų?
„Hm… Pala, o kokio velnio manęs išvis reikia ten, serverinėje? Ką aš ten veiksiu su visais jais?? Man dar ir dabar ranką pajudinus visą šonkaulių gretinį suspaudžia skausmas!”
– Pala, – tariau, – o KODĖL manęs išvis reiks toje serverinėje? Jeigu tai, kaip sakote, Miesto Tarybos Citadelė, kuri labai, turbūt, svarbi ir aišku, logiška, apsaugota nežinia kuo ir nežinia kaip… Tai kuo padėsiu aš?
Tada pakėlus ranką atslinkau rankovę rodydama tvarsčius bei pratęsiau iškart:
– O aš ir sužeista. Šiek tiek. Kažkiek. Žodžiu kažkiek. – sutrikau nežinodama, kaip apibūdinti.
Skausmas mane kankino, bet jis nebuvo žudantis. Jis tik buvo labai labai nemalonus ir erzinantis. Galbūt taip veikė Gabrielės vaistai, kuriuos ji man nežinant ir gulint be sąmonės buvo įkišus kažkaip į mano kūną, o galbūt tai ir Naoki koks nuskausminamasis ir raminamas poveikis.
– Aš matau, kad tu sužeista ir tai puikiai žinau. – palinksėjo galva Briusas. – Bet tavęs serverinėje reikės. Nes tik tu žinai savo atmintį, net jei jos ir nepameni. Tik su tavo pagalba mes greičiau perknisime visas Serverių smegenis ir rasime, ko ieškome.
– Taip yra todėl, – įsiterpė Rūta, vėl pasitrindama smilkinį, – kad Citadelės serveriai veikia natūralių smegenų principų. Iš esmės tai buvo panaudoti medūzų galvojimo metodai ir sutelktos neurocheminės funkcijos į magiškuosius [[Dangaus]] kristalus, kurie buvo priklijuoti citadelėje prie šios sukurtų [[žemiškųjų]] kristalų.
„Kąą??”
– Eeee. – sutrikusi ši vėl pasitrynė smilkinį, turbūt matydama, kad ničnieko, ką ji išpylė, nesupratau, – Paprastai tariant – serveriai yra kaip didelės smegenys. Ne žmogiškos, bet vis tiek smegenys. Su daug neuronų ir šiaip visokių kontaktų. Geriausiai su jomis bendrauti smegenys-smegenys. Taigi mes tave prijungsime prie serverių, atjungsim arba užgošim jų vidines apsaugas bei sienas ir tada jau tau tik tereikės pakankamai norėti pasiekt savo atmintį. Nežinia, ar mes tikrai ją taip rasime, bet mano žiniomis tai turėtų būti geriausias šansas. Miesto Taryba daro šią klaidą, kad visą savo informaciją laiko šiose Smegenyse.
„Aha… Okei.”
– Aišku. – palinksėjau galva, nors gal ir nebuvo iki galo visai aišku. Bet bent aiškiu nei pirmai, – Tuomet… Bet… Bet serveriai tada be galo apsaugoti, jei juose viskas talpinama? – kilstelėjau antakį.
– O, o tu ne visai buka, – nusistebėjo Naoki. Jo balse buvo galima girdėti šiek tiek patyčių.
„Kas jam? Jis pasyviai agresvus ar ką? Kas nutiko?”
Pirštais perbraukiau per Naoki. Šis akimirką buvo šaltas, bet tuomet atšilo tuoj ir skubiai pridūrė, kartu su Rūta:
– Na gerai, atsiprašau, nenorėjau tai to pasakyti tokiu balsu, – jau normaliau jis pasiaiškino.
– Taip, jie be galo apsaugoti. Jie turbūt tiek pat apsaugoti, kaip ir Citadelės Bokštas bei Citadelės Gimda – kitaip tariant kasyklos po ja.
Nesuprasdama, su kuo ji lygina, papurčiau galvą.
– Matei tu Mieste tokį milžinišką, turbūt didžiausią aukščiu, pastatą vidur dviejų upių santakos? Su tokios rodos vos ne moters formos viršūne? Deivės Viliampolės?
„Ai, pala, tai! …Tai buvo apsaugota?”
– A, mačiau. – palinksėjau galva, – …Tai buvo tas svarbiausias pastatas Mieste?
– Taip, turbūt pats svarbiausias, – palinksėjo Rūta, – visgi jo gynybai beveik visas Miestas ir apstatytas fortais, sienomis bei pabūklais. Ir net sukilėlių teroristai nesugeba pasiekti jo. Tik gąsdinti minią sprogdindami Arenas.
Rūta išsišiepė.
„Pala, Arena, kur buvau, sprogo nes ten buvo kažkokie teroristai? Sukilėliai??”
– Pala, tai… Sukilėliai kažkokie Areną susprogdino, kai aš joje buvau ir kovojau su tokiu Ovidijumi? – išpyškinau tuoj.
– Sukilėliai, taip. – įsiterpė Rūtai nespėjus atsakyti, Briusas. – Bet tai nėra svarbu. Apie tai galėsit pakalbėti vėliau, bet mes neturime dabar laiko. Mums reikia ruoštis rytojui. Taigi, ar turi dar kokių klausimų, Gile, kurie būtų susiję su jūsų užduotimi daugiau ar mažiau? Ko svarbiau?
Briusas galiausiai sutraukęs ir šį kristalinį ar nežinia kokį cigarą jį sutrynė į stalą. Pelenai tuoj susitrynė iki nematomų trupinukų ir dingo dūmų pavidalu ore.
– Hm… – sumykiau, bandydama kažką prisiminti, – Papasakokit planą detaliau, ką mes darysim.
– Na, atleisk, bet kol kas papasakojau detaliai, kiek tik galiu. – papurtė pliką makaulę Briusas, – Poryt ryte papasakosiu viską detaliau. Kai turėsim planą.
„Poryt? Ryte? Pala, kas puola rytais? Taigi… Naktys geriausia, negi ne??”
– Eee… Pala, mes pulsim ryte? Ta prasme dieną? Ne naktį? – kilstelėjau nepatikliai antakį.
– Naktimis puola ir slaptas operacijas vykdo tik idiotai. – pamokančiu balsu susidėjo rankas Briusas, – Kaip manai, kada didesnė apsauga ir labiau sargyba tikis įsibrovimų – šviesią dieną, kai Citadelėje ir taip pilna įvairiausių darbuotojų bei panašiai, ar tuomet, kai jų nėra beveik nė vieno, išskyrus įsitempusią sargybą, taip ir trokštančią pasinaudoti savo ginklais ir žaisliukais vidur tuščių salių, stogų ar gatvių?
„Ai. Tiksliai. Oho. Nepagalvojau!”
– O jis protingas! Kažkiek. – pakomentavo Naoki.
– Tai štai, jūs padarysit tai ryte ir padarysit nė neįtariant sargybai apie jūsų buvimą tenai. Bet apie tai papasakosiu ar tau papasakos Rūta, – žvilgtelėjo plikis Rūtos link, – rytoj. Pirmiau mums reikia sukurpti geresnį planą, o tau, Gile, pasigydyti.
„Pasigydyti.”
Prunkštelėjau. Nežinau kodėl, bet šis pasakymas buvo kiek juokingas. Lyg mane plikis siųstų velniop ar panašiai.
– Tai štai, šiam kartui užteks. – nekreipdamas dėmesio į mano prunkštelėjimą pratęsė jis, sudėdamas rankas ir susikabindamas jas tarpusavyje pirštais ir atsilošdamas atgal, kad galėtų matyti visus prie stalo sėdinčius žmones ir sukomandavo:
– Komanda, skirstykitės. Rūta, lieki su manimi, Guoba – žinai pati, ką turi padaryti, Antonio – palydėk Gilę iki jos poilsio celės, o Vytautai… Hm, Vytautai, pralinksmėk, gerai?
– Gerai, – suurzgė ne ką linksmesniu balsu Vytautas ir atsilošė, pasiruošdamas stotis, kėdėje.
– Ačiū, Babkių Karaliau, – tarė Guoba, atsistodama ir linktelėdama galva Plikio kryptimi.
– Ačiū, Babkių Karaliau, – lygiai taip pat pakartojo ir Rūta, bet tuoj sėdo atgal.
– Ačiū, Babkių Karaliui, – analogiškai pridūrė ir Vytautas, atsistodamas. Kaip ir Antonio.
Mane ir vėl perbėgo noras pakartoti šiuos žodžius. Nebuvau tikra kodėl, bet labai norėjosi.
– Dieve, tai kaip kokia prakeikta sekta, – sumurmėjo Naoki po mano pirštais ir jį nejučiomis kiek paglosčiau. Jį buvo malonu liesti.
– Eime, – tarė man Anonio, atsistodamas ir ištiesdamas ranką atsikelti. Jo ranką ignoravau ir atsistojau pati.
– Ačiū, Briusai, – pabrėžtinai tariau ir linktelėjau Briusui.
– Gero poilsio ir iki rytojaus, – išsišiepė jis, pasitaisydamas vėl savo aptemto kostiumo rankovę. Ji nebuvo bent kiek rodos pajudėjus nuo įprastos pozicijos, bet jis ją vis tiek taisėsi.