Combo streaks metodas: Rašiau prastai – taigi tikiu, kad tu rašytum geriau (V dalis)

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Kategorija: Iššūkiai

Uf! Ir, berods, viskas. Baigiau. Išnaršęs popierines ir elektronines užrašines atradau, kokius juodraščius ir tekstus esu rašęs, šiuos pataisiau ir papildžiau, stengdamasis pernelyg nesugriauti tuometinio stiliaus, ir dabar pateikiu tau.

Dalinuosi tam, kad šitai būtų įkvėpimas tau. Įkvėpimas ne tuo, kad turėtum rašyti šitaip. Įkvėpimas, jog gali tikėti – net jei dabar rašysi šitaip, per metus užaugsi.

Na, ar panašiai. Dabar skaitydamas šiuos tekstus žvelgiu ir galvoju, kokias nesąmones tuomet rašiau. Ir matau, kad per metus kažko išmokau.

…O išmokus? Valio! Tai reiškia, kad yra galimybė ir toliau mokytis!

Kovo 6. Maži Debesylos eksperimentai Nr. 1:

Jei ilgėliau skaitote Debesylą, turėtumėte būti pastebėję – aš dievinu eksperimentus. Ir šį kartą sukūriau naują laiko/darbų planavimo sistemą. 😉

Principas: Kiek įmanoma labiau darbus sudėlioti į gamyklinį rėžimą. Pradžioje – idėja, pabaigoje – trokštamas tavo darbų rezultatas.

Pavyzdžiui, mano atveju, ant veidrodžio nusipiešiau ir susidėliojau dešimt savo rašymo (svarbiausios gyvenimo veiklos) etapų. Įtraukiant ir etapą, kur tekstas yra perduotas redagavimui bei taisymui ar panašiai.

Efektas: Pastebėjau, kad natūraliai darbai, kurie yra pusiaukelėje (viduryje proceso) greičiausiai juda iki pabaigos. Imtis naujų darbų nebaigus senųjų nesinori, o bendras produktyvumas – padidėjęs. Jėga!

Ar rekomenduočiau? Taip. Aš rekomenduoju. :3

Nors kol kas dar vis kaitalioju etapų tvarką, tai nekeičia pagrindinės gamykliškumo esmės, kuria esu labiau nei patenkintas.

 

Maži Debesylos eksperimentai Nr. 2:

Šį kartą – vėl darbų planavimo ir prioritetų sudarymo sistema. 😉

Principas: Aš niekada nemėgau nelyginiais skaičiais paremtų galvojimų, planavimų ir kitokių  sąrašų sudarymo būdų. Tai, mano manymu, veikia prastai. Taigi, pabandžiau sistemą paprastinti ir šiek tiek „sulyginti“.

Savo atveju aš ant lango užsirašiau du užrašus (baltas lapas tik tam, kad naktį matytųsi pats užrašas). Vienas „Aukšta vertė“, antras „Žema vertė“. Vietos darbams – dvi. Ne daugiau ir ne mažiau.

Kodėl du darbai? Paprasta – tuos iš aukštos vertės, kuriuos darau pirmiau, galiu pasirinkti, kurį daryti man smagiau. Tačiau pasirinkimų nėra per daug (kad blaškyčiausi), ar per mažai (kad negalėčiau rinktis). Žemos vertės darbai taip pat du, kad liktų simetrija ir galėčiau numatyti, ką darysiu vėliau. 😉

Efektas: Pirmomis dienomis darbingumas žymiai padidėjo. Tačiau vėliau jis sumenko, nors ir liko didesnis, nei buvo ankščiau.

Ar rekomenduočiau? Galbūt. Dar negaliu pasakyti, kad tai IŠTIES beprotiškai efektyvi sistema. Bet jei norisi susitvarkyti darbuose – pirmiau verta išbandyti šį, o ne visokius ABC principus. 😉

O ką manote jūs? 🙂

Kovo 27. Pabaiga.

Rašymo įprotis – Neišugdytas.

Nežinau kas, tačiau kažkas man sukliudė pasiekti savo tikslą. Galbūt nepakankamas stabilumas įpročio sistemoje (ryšio trūkumas su kitais įpročiais)? Galbūt dar kažkas kito? Galbūt stovimas rašymo stalas nepadeda?

Tačiau trumpai apibūdinus: Buvo verta. Nauda tikrai didelė.

Ateičiai pasilieku: Bandyti dar kartą. Reikia. Pabandyti surišti kartu su kitais įpročiais, tiesa, taip, kaip dariau išvažiavęs į Erasmus Spalio/Lapkričio/Gruodžio naktimis.

Eksperimentą laikinai užkonservuoju.

Kovo 27. Knygos pradžia, viena raidė.

– Ž.

Naoki vėl nušvito gelsvai ir nusijuokė sodriu vyrišku balsu. Besijuokdamas jis ritmingai, beveik nematomai žybčiojo tai šviesyn, tai atgalios, bet apytamsiame Gilės kambaryje tai matėsi.

– O tu tikrai susirauki tardama tą raidę! Lyg valgydama tuos agrastus! – nusijuokęs nusistebėjo Naoki.

– Aš tau sakau, kad tai mano pati nemėgstamiausia raidė… – pasitrindama petį po sudžiūvusiu krauju nudažyta džemperio rankove, šiek tiek pasipiktinus suurzgė Gilė.

Naoki liovėsi švytėti ir kambarėlyje liko tik blausiai balta kristalinio šviestuvo šviesa. Šviestuvas, numestas ant grindų, apšvietė ne kažin ką, bet mūsų herojų porelei šviesos daugiau ir nereikėjo. Jei būtų atėjęs kas neprašytas – Naoki būtų spėjęs pastebėti tai pirmiau, nei būtų pastebėjus Gilė. Net jei ir šviesa būtų ryški, lyg kokioje Miesto Arenoje naktinių rungtynių metu.

– Gerai, – visai patenkintai nuskambėdamas sutiko Naoki, – tai bus tavo slaptažodis. Geresnio turbūt ir neverta ieškoti.

– Slaptaraidė, – pataisė Gilė ir, pabaigusi masažuoti petį, atrėmė savo pakaušį į šaltą betoninę sieną už savęs.

– Slaptaraidė, – turbūt pasitaisydamas pakartojo Naoki ir nutilo.

Šį kartą gavosi kažkas geriau!

Ir štai, vasario mėnesio metu rašiau, spalio rašiau, lapkričio rašiau, gruodžio beveik nerašiau, sausio grįžau…

…Ir kažkaip su bandymais rašyti daugiau bei dažniau nesustojau.

Bandau nuspėti, ar tai reiškia, jog per laiką išmokstama dirbti rimtai, ar reiškia, jog pirmus mėnesius buvo nepalankios aplinkybės (ar *čia įterpk kitą ankstesnio Danieliaus pasiteisnimą*)?

Huh.

Bet akivaizdu – penkto pabandymo metu ėjosi geriau. Dabar bandau šeštą kartą.

Kažką galbūt išmokęs,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Galite pasirašyti slapyvardžiu – visiškai anonimiškai.