Combo streaks metodas: Rašymas buvo mano žaidimų laukas (IV dalis)

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Kategorija: Iššūkiai

Šventoji karvutė. Ir tada rašiau dar daugiau!? Aha, pasirodo. Jau senokai ne kasdien, bet visgi rašiau.

Vasario 14. Pasakojimas apie berniuką ir mergaitę kalnuose.

Kalnai, kurie kilo aukštyn, buvo beprotiško gražumo. Jie stovėjo ir stebėjo juos sustingę vienoje pozoje, rankomis pasirėmę į medinį kelio atitvarą ir visai pamiršę už jų stovintį raudoną mažą automobilį. Ar apskritai visą pasaulį.

„Kalnų didybė. Ak, ta kalnų didybė!“ netikėtai prisiminė kažkieno žodžius vaikinas ir juos iškilmingai padeklamavo merginai.

Ta, pažvelgusi į jį, nusišypsojo. Šiuos žodžius ji jau buvo girdėjusi ir nusprendė, kad tai visai tinkamas kalnų apibūdinimas.

Jie taip prastovėjo geras penkias, dešimt, penkiolika minučių. Tik tuomet vaikinas pagaliau atsikvėpė ir atsistūmė nuo medinės ribos, skiriančios jį ir turbūt kelių šimtų metrų bedugnę.

Netrukus porelė sulipo atgal į raudonąjį automobiliuką ir nuvažiavo tolyn. Kelias, kaip ir anksčiau, buvo akinamai tuščias.

 

Vasario 20. Mintys apie savo vaizduotę ir lietų, kurio nėra.

Tūkstančiai mažų lietaus lašelių už lango. Krentančių ant medžių, susigūžusio prie namų durų kaimynų šuns ir skardinio autobusų stotelės stogo.

Krentančių, varvančių, bėgančių ir subėgančių į vis didesnes ir didesnes balas. Balas, į kurias, būdamas vaikas, būčiau šokinėjęs.

Tik štai – lauke nelyja. Kaip ir nelyja šios mano mylimiausios kavinės viduje.

Tai tik mano vaizduotė žaidžia žaidimus, kuriuos ji taip mėgsta žaisti. Jai tai patinka.

Prieš daugiau nei aštuonis… O gal jau ir dešimt metų manęs nepriėmė į dailės mokyklą. Nes mano paveikslas buvo pernelyg plokščias, o man pasakė, kad neturiu tinkamos vaizduotės.

Ir iki šiol nesuprantu, ką tai reiškia.

Ar aš tuomet neturėjau vaizduotės… Tačiau dabar turiu? Netikėtai?

Štai, žvelgiu priešais save ir matau. Tave.

Turbūt pastebėjusi akies kampeliu mano galvos judesį, tu pakeli savo akis nuo skaitytos Šekspyro pjesės ir pažvelgi į mane. Šypteli. Kaip visada mokėjai.

Aš nesusilaikau nenusišypsojęs.

Ir štai. Sėdžiu dabar priešais savo kompiuterį. Žvelgiu tolyn į  tuščios kavinės tolumą. Ir šypsausi nežinia kam, kaip koks beprotis.

Mano vaizduotė mane kartais užknisa. Žudo. Po truputį, bet užtikrintai. Nes kiekvieną kartą pažvelgęs suprantu, kad Tavęs ten nėra.

Kovo 1. Mintys apie tai, kad nesigauna rašyti.

Nulis įkvėpimo.

Nulis.

Kur dingo mano idėjos? Mano įkvėpimas? Mano visas buvimas savimi?

Aš tik štai – kaitalioju mintis tarp merginos, kurią sutikau, merginos, kurios nebesutiksiu ir nežinia, nežinia ko dar daugiau.

Mintyse nieko.

Nieko prakeiktai naudingo. „Reikia dirbti Debesylai“ sako jos. „Noriu pavalgyti ir pavalgyti daug“ sako kitos. „Ryt reiks eit dėl praktikos ir bakalaurinio darbo (brr!) išsiaiškinti“ sako trečios.

Tačiau iš to naudos maža.

Rašyti nepavyksta.

O jei pavyksta – tai tik tiek, kiek parašiau dabar.

Mažai.

Kovo 2. Kai aš ją pamačiau, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Kai aš ją sutikau, viskas mano gyvenime apsivertė aukštyn kojomis. Pakilo nuo grindų, atšoko nuo lubų, pabiro ir pasileido aplinkui galingu sūkuriu.

Tiesiogine prasme.

Nes kai aš ją sutikau… Mano kambarys atskilo nuo dangoraižio kamieno ir pasileido žemyn į begalinę, apačioje sklindančią dujų ir vandens jūrą.

Galbūt tik todėl aš ir turėjau tą akimirką baigti pokalbį su ja.

Kovo 5. Virš galvos mums praskrido kiniškas žibintas.

Virš galvos mums praskrido dar vienas kiniškas žibintas. Šį kartą – žalios spalvos.

Jos plaukams kutenant mano kaklą aš jutau turbūt didesnę laimę, nei šios dienos ryte valgydamas Neapolietišką picą vietinėje miestelio picerijoje. O tai jau šį tą sako, kadangi picas aš visad dievinau labiau už viską gyvenime.

Regėjimo lauke išnykus žaliajam žibintui, jį tuojau pakeitė du kiti: violetinis ir rožinis.

– Kas juos leidžia? – pabandžiau paklausti aš savo laužyta italų kalba.

Mergina šiek tiek pasuko galvą į mane, tarytum bandydama suprasti, iš kur sklido garsai, išleisti mano gerklės. Aš nesusivaldęs susijuokiau. Jos plaukai ir vėl sukuteno mano kaklą.

– Nė nenutuokiu, – atsakė ji savo skaisčiu ir šiek tiek skardžiu balsu. Tačiau tuojau pridūrė:

– Nors gal nutuokiu. Bet papasakosiu vėliau, gerai?

Aš akimirką patylėjau, galvodamas, ką atsakyti.

– Gerai, – atsakiau aš ir linktelėjau galva. Plaukai dukart pirmyn ir atgal persibraukė per kaklą.

O aš pajaučiau, kad šią merginą, kurią taip nesenai sutikau, jau bebaigiu įsimylėti.

Ir visai nesupratau, kodėl.

 

Hmm,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Galite pasirašyti slapyvardžiu – visiškai anonimiškai.