Dienos tikslas: 185 žodžiai. Parašyta: 273. Foto autr.: Vi Kontrimaitė
Ką bendro turi imperatoriai, programuotojai ir vilkikų vairuotojai?
Ar tai, kad kai kurie jų žymūs? O gal tai, kad bent truputį sėkmingi? Ar tai, kad jų darbus ir poelgius atsimename dabar? Ar tai, kad aš, kaip rašytojas, juos pasirenku lyg pavyzdžius pačioje knygos pradžioje? O galbūt tai, kad tikėtina, jog savo gyvenimus jie nugyveno bent mažiausiai vidutiniškai, o galbūt ir labai, laimingi?
Na, dėl šių dalykų galima pasiginčyti. Visgi pasisekimą sunku apibrėžti, žinomumą – taip pat. Ne kiekvienas žmogus pasaulyje šiuos žmones žino.
Tačiau yra dalykas, kurio dar nepaminėjau.
Tai paprastumas.
Vienoje ar kitoje (o dažniau keliose iškart) savo gyvenimo srityje šie žmonės vadovavosi paprastumo principais.
Nors jie nebuvo vienuoliai ar kokie visiški atsiskyrėliai (išskyrus tave, Vienuoli, pardavęs Ferarri) ir neatsisakė visko iš eilės, net dalinio Paprastumo principų taikymo užteko, kad jie taptų Nepaprasti, o jų darbai nebūtų lengvai užmiršti.
Jie padarė tai, ko nemažai žmonių bijo. Bijojo Senekos laikais, bijo ir dabar. Ypač dabar, kai visos įmonės, kurios tik netingi, ragina kažką pirkti, daryti, siekti ir blaškytis visur, kur tik panorės kiti.
Jie pasirinko tai, kas neįpratusiai ir nežinančiai akiai gali atrodyti panašu į tuštumą. Tai, kas gali sukelti šaltumo jausmą ar netgi atvirą baimę. Tai, kas gąsdina ar galbūt atrodo nuobodu.
Jie padarė tai, kas gali atrodyti neįprasta ir laimėjo.
Kaip įmanoma gyventi laimingai, turint mažiau? Mažiau tikslų, prasmės, daiktų, draugų, pažįstamų, saviugdos knygų, begalinio kiekio straipsnių Debesyloje, Lietuvos Ryte ir kituose „būtinuose“ portaluose?
Kaip paprastumas gali taip pakeisti gyvenimą,
jei tai atrodo taip svetima?
Leisk, atsakysiu į šiuos klausimus. Ir pradėkime nuo pačios paprasčiausios, lengviausios bei tyriausios pradžios. Nuo klausimų „kas“ ir „kodėl“.
(Tęsinys rytoj.)
Vėl apie paprastumą,
Danielius