Dienos tikslas: 140 žodžiai. Parašyta: 208.
Tai laiškas, parašytas naktį, kai negalėjau užmigti ramiu miegu. Tai laiškas merginai, kuri tuo metu buvo už tūkstančio kilometrų į pietus nuo Lietuvos sienos.
Du mėnesiai po pažinties. Rugsėjo 6-ta diena, 2013 metai.
Argh!
Negaliu miegoti. Rimtai, aš negaliu miegoti. Negaliu užmigti. Nurimti. Užgesinti švyturį tam, kad kitą dieną vėl galėčiau jį įžiebti.
Užmerkęs akis aš prisimenu tave. Atmerkęs akis – įsivaizduoju esant šalia.
Tai nervina ir mane užknisa.
Kodėl?
Tu dar klausi? Aš juk miegoti negaliu!
Ką daryti? Ką daryti, o prakeikta pilnatie, šviečianti man į veidą? Lauke jau kelintą savaitę čirškiantys vidurbobvasario žiogai? Aš negaliu miegoti!
Ir taip, tik svajonėse galėčiau užtraukti užuolaidą… Kurios neturiu… Ar uždaryti balkono duris… Kurios net nėra atidarytos… Dabar be trylikos minučių vidurnaktis, o aš jau valandą su puse bandau užmigti.
Veltui – juk taip ir nepavyko.
Vietoj tos kančios, belaukiant atsėlinančio miego, atsikėliau tam, kad parašyčiau šitai. Rašau. Pagalvoju, ką rašyti… Ir rašau toliau. …Rašydamas sustoju. Pagalvoju vėl: o kaip man šitai, ką rašau, pavadinti? Ar man tau tai kada parodyti? Ar tau tai patiks? Ar tai privers tave nusišypsoti ta nuostabia šypsena? Ir atsisukus pratarti „O, Danieliau“ tarytum būtum pritrūkusi žodžių?
Jei galėčiau tau šitai nusiųsti zylučių paštu – tai ir padaryčiau. Tik gaila, kad jos tokiu metu neskraido į šiltus kraštus atostogauti.
Pasiilgęs,
Danielius