Dienos tikslas: 137 žodžiai. Parašyta: 459.
Prieš du metus ir tris mėnesius aš mylėjau merginą. Jos vardas buvo Mileta ir ji buvo turbūt nuostabiausia mano sutikta mergina… Iki kol supratau, kad klydau.
Dabar mintyse atkuriu susitikimus su ja, mūsų bendravimo epopėją, mokausi ją suprasti – suprasti, koks buvau tuomet (o du metai nemažai, kai esu 24-verių!). Tuomet buvau kitoks vaikinas: tylesnis, uždaresnis, bailesnis, nežinantis, ką daryti su savo sugebėjimu kurti.
Ir rašau jai laišką.
Kelios savaitės po pirmojo susitikimo. Liepos 31-ma diena, 2013 metai.
Kai pamirštu žodžius.
Labas. Taip, tu, labas.
Aš nežinau, kaip šitai išsakyti žodžiais. …O rašau būtent todėl, kad kartais juos pamirštu.
Kažkur toli, užmiršties ūkuose, esu tau sakęs, kad, kai esu su tavimi, aš pamirštu savo žodžius. Aš pamirštu savo kalbą. Pamirštu savo mintis, mokslą, fiziką, visą pasaulį aplinkui, savo prisiminimus, istorijas, juokingus pasakojimus, pamirštu tai, kas sukasi mano galvoje.
Tai keista.
Aš retai kada tai pamirštu.
Aš žinau, kad vienas iš būdų pabėgti nuo minčių, besisukančių galvoje, yra kalbėti. Arba rašyti. Bet su tavimi man net nereikia kalbėti ar rašyti, kad pamirščiau viską, ko neverta atsiminti.
Tai keista.
Tu tarytum banga išstumi mažytes kriauklytes, smėlio grūdelius ant kranto, ten, kur jie bus sumindžioti basų kojų.
Kai tu paklausi manęs „Danieliau, gerai, dabar tavo eilė – papasakok, ką dabar galvoji“ aš sutrinku. Nes suprantu, kad… Aš nieko negalvojau!
Klausyti paprasta – aš mėgstu klausyti kitų žmonių pasakojimų, potyrių, pasaulių. Mėgstu stebėti žmones. Kaip paukščius ant trešnės šakos, čirškiančius ir kviečiančius savo draugus pietauti gardžiomis spindinčiomis uogomis.
Paukščius stebėti malonu. Kaip ir turbūt visus kitus gyvūnus. Bet būtų sunku tiems gyvūnams pasakyti, ką galvoju, jei jie netikėtai prabiltų ir to paklaustų.
Kai aš su tavimi, aš negalvoju. Ir nežinau kodėl.
Negalvoju apie tai, ką įprastai mąstau.
- Apie darbą, apie sutiktus žmones, apie rašymą, apie savo norus ir svajones, apie muziką, jūros ošimą, klaviatūros klavišų skambesį rašant šį tekstą.
- Apie medžių šakų išsidėstymą pagal fibonačio seką, apie medžio paviršiaus integralines sumos formules, apie kvantinius elektronų šokinėjimus mūsų nosyse (ko dėka užuodžiame įvairiausius kvapus), apie grafito ir grafeno molekulines struktūras.
- Apie gamtos grožį, apie tai, kokie gražūs kartais būna žmonės.
- Apie elektros kainas. Apie politinius veikėjus. Apie socio-ekonominius Lietuvos ar kitų šalių rodiklius.
- Apie istorinius faktus bei veikėjus.
- Apie tai, kodėl geltoni daiktai išties nėra geltoni, o yra visų įmanomų spalvų, išskyrus geltoną.
- Apie tirpstančius ledynus ir dėl to vėstantį vandenyną. O tada vėl susidarančius ledynus.
- Apie tai, kad oras Lietuvoje priklauso nuo kalnų… Amerikoje!
Aš pamirštu savo mintis, pamirštu net tai, ką buvau suplanavęs su tavimi nuveikti.
Kaip taip įmanoma?
Su tavim aš jaučiuosi maloniai tingus. Ne, įprastai, kai esu tingus, aš save kankinu ir bandau surasti, ką nuveikti tokio, kas tikrai turėtų efektą. Su tavimi esu tingus ir tiek.
Keista. Tai tiesiog keista.
Tiesa, blogiausiai būna tada, kai kažką galvoju, o tau paklausus – pamirštu. Velniava.
Pamiršęs žodžius,
Danielius