Odė džiaugsmui II – Man trūksta mūsų bendravimo

365 tekstai meilė odė džiaugsmui
Laiškai

Dienos tikslas: 139 žodžiai. Parašyta: 529.

Keista, kad žvelgdami atgalios mes galime įžvelgti tiek padarytų klaidų, tačiau negalime jų pajausti šią meilės akimirką. Šiame laiške atpasakoju savo mintis, kai mylėjau, bet pats nuo savęs tai slėpiau.

(Gerai, kad dabar moku dėti ir nebijoti tokių klaidų.)

Mėnuo po susipažinimo. Rugpjūčio 5 diena, 2013.

Labas, Mileta,

Rašau tau, kad nepamirščiau pasakyti. Ar, jei pamirščiau, perduočiau šiuo laišku.

Grįžęs iš Varėnos supratau, kad aš noriu su tavimi bendrauti. Ne komunikuoti, ne draugauti ir ne bučiniais dalintis, o bendrauti.

Leisk, paaiškinsiu.

Ar žinojai, kad man patiko, kai padėjęs galvą tau ant kelių pasakojau, kaip noriu keliauti, bet nežinau kur? Man patiko tai pasakoti ir matyti, kad tu klausai! Man patinka svajoti, fantazuoti, kurti. Kalbėti ir galvoti. Skaityti, o tada papasakoti.

Tik keista – aš negaunu tam pakankamai progų būdamas su tavimi.

Pameni, sakiau, kad su tavimi aš pamirštu savo mintis? Ankščiau aš maniau, kad tai malonu. Bet… Ar tikrai?

Tu mėgsti bendrauti su žmonėmis, aš tai matau. Ir man kartais išties įdomu klausytis tavo pasakojimų apie kitus žmones ir ką jie padarė tau matant. Bėda ta, kad man dar įdomesnės tavo asmeninės mintys.

Man įdomiau tai, kas verda tavo galvoje. Tavo svajonės ir viltys. Minčių poezija. Kūryba.

Žiūrint į laimingus tavo draugus Kipre man buvo šovus mintis: „Malonume ir skausme visi vienodi. O tik kūryboje ir darbe atsiskleidžia žmogaus išskirtinumas.“. Man įdomiau, ką tu svajoji ir galvoji, nei ką galvojo ir padarė kiti.

Įvykių atpasakojimas man tėra tik fonas tavo mintims. Nors foną aš įsimenu, dažnai jis man juk visai nerūpi. Visai. (Na, gerai, meluoju, kartais rūpi, bet tai šiuo momentu pamiršiu).

Atsakyti į plikus atpasakojimus man sunku. Aš nesugalvoju, ką atsakyti, kas būtų taiklu ar juokinga. Bendravimas dingsta.

Ir man tai nepatinka. Kai aš su tavimi, aš noriu bendrauti.

* * *

Bet tai tik pirma laiško dalis.

Išties aš niekada nebuvau daug bendraujantis žmogus. Esu palyginti uždaras, dažniausiai bendrauju tik su keliais artimais draugais. O su visais kitais – na, tik iš reikalo, tik įdomumo dėlei ir tik kartais.

 

Pameni, buvau kelis kartus tau pasakęs kažką, kas sukosi galvoje, ir po pasakymo per akimirksnį pamiršau, kas tai buvo?

Aš kalbu, kad mintys išlėktų iš mano galvos, pasiektų kitus ir tada nepastebimai nusėstų atmintyje. Taip, kaip jūros bangos jėga – ji veikia vos akimirką, o po atsimušimo – dingsta.

Aš jau turbūt minėjau, kad mėgstu svajoti, fantazuoti ir pinti mintis į kažką neįtikėtino, tiesa? Kažkada net vadinau save poetu. Trumpą laiką.

Mintys apie supernovas gulint lovoje su tavimi man yra kažkas… Poetiško, jaudinančio ir gražaus. Apibūdinančio tave, tavo grožį ir mano aistrą gyventi. Aš nekalbu apie jas tau pamokančiai lyg mokinukui. Aš kalbu ir pinu jas kaip poetas.

Man apmaudu, kad tos su mokslu susijusios mintys tau atgrasios. Bet aš pinu grožį iš to, ką turiu. Atleisk, kad nesusilaikau.

Aš noriu su tavimi bendrauti. Man nepatinka, kai tyliai guli lovoj net nenusišypsodama arba kai aš, tau paklausus, apie ką mąstau, nesugebu nieko atsakyti.

Man nepatinka, kad man tenka atrūšiuoti mintis, kurias tau išsakau. Tada jaučiuosi nepilnas, lyg pamiršdamas vieną iš savo dalių. Juk mėgstu būti vientisas.

Aš noriu su tavimi bendrauti. Noriu rasti temas, kurių tau būtų įdomu klausyti, klausti ir kalbėti. Nežinau, kaip jas rasiu. Gal galų gale pradėsiu naują kolekciją: „652 klausimai, kurių noriu paklausti Miletos“?

Sutrikęs,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.