Tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ autorė: Lina Vėželienė

Debesyliečių istorijos

Neretai sau keliame tokius klausimus, kas yra žmogiškosios vertybės, kaip atrasti savo pašaukimą gyvenime ar įveikti kritikos baimę...

Naudodamiesi socialiniais tinklais turbūt sekate ne vieną Jums patinkančią asmenybę, tačiau kaip atsirinkti, kas yra tikrieji mūsų mokytojai, galintys įkvėpti ar duoti mums naudingų patarimų?

Savo patirtimi sutiko pasidalinti psichologė – psichoterapeutė, tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ autorė Lina Vėželienė.

Gera dalintis tuo, kas gyva!

Psichologė – psichoterapeutė L. Vėželienė asmeniniame tinklaraštyje rašo, kad jos tikslas – dalintis tuo, kas gyva ir kas, pasak Frydricho Nyčės, „žmogiška, pernelyg žmogiška“.

„Stengiuosi rašyti apie tai, kas įdomu man pačiai. O man įdomu tai, kas gyva, ir tai, kas žmogiška. Ir tai tikrai ne akademinė psichologija ar teorinė moralės etika. Man įdomios ne žmogiškos vertybės, o žmogiškos savybės.“

Psichologė žmogiškosioms savybėms priskiria kiekvieno žmogaus gebėjimą jausti, pykti, mylėti, klysti, klupti, keltis, laimėti, pralaimėti. Ir priduria, kad jeigu reikėtų vertybės, kuri apimtų visus minėtus asmens gebėjimus, tai ji ją pavadintų tikrumu.

Pašnekovė ypač žavisi žmonėmis, kurie yra tikri, jautrūs, tačiau ne opūs, kurie leidžia sau būti visokiais! Paklausta, kaip kiekvienam atrasti žmogiškąsias savybes, Vėželienė teigia savaip atsakysianti į klausimą:

„Reikia tiesiog leisti joms būti. Jei vertybės suprantamos kaip jautrumas, tikrumas, nuoširdumas, atvirumas vidiniam ir išoriniam pasauliui.“

Artimieji turėjo įtakos tinklaraščio atsiradimui.

Lina prisimena, kad pradėti rašyti tinklaraštį ją paskatino šeima ir patys artimiausi draugai. Kaip ji pati mano, galbūt artimiesiems ar draugams ji jau buvo įkyrėjusi su savo nenutrūkstamu srautu besiliejančiomis pastabomis apie tai, ką pamatė, patyrė ar perskaitė, todėl jie ir pasiūlė viską užrašyti ir viešinti platesnei auditorijai. Lina priduria, kad rašydama tinklaraštį neieškojo mokytojų ar įkvėpėjų, o mintys liejosi pačios.

Apie tinklaraščio rašymą L. Vėželienė kalba, kad nepavadintų šios veiklos šviečiamąją, nes, pasak jos, švietimui ar edukacijai ji keltų visai kitokius reikalavimus:

„Siekdama šviečiamojo tikslo, turėčiau labiau remtis moksliniais tyrimais, psichologijos mokslo teorijomis, turbūt reikėtų pateikti tikslius šaltinius. To nedarau. Todėl mano subjektyvūs pastebėjimai ir rėmimasis tik „mylimiausiais“ autoriais negali būti priskiriami prie edukacinių.“

Socialinio tinklo paskyroje „Gyvoji psichologija“ beveik 11 tūkst. sekėjų turinti psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė dalijasi tuo, kas ją įkvepia ir padrąsina. Pašnekovė džiaugiasi, jei jos tinklaraštyje esantys straipsniai dar kam nors praverčia.

„Apskritai, pradėjusi rašyti, nesitikėjau tokio skaičiaus sekėjų, maniau, turėsiu kokius dešimt dvylika interesantų. Taip norėjau dalintis, kad buvau nusiteikusi rašyti ir dėl dviejų skaitytojų.“

📚 ATNAUJINTA: 

Pašnekovės knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ jau išleista! 

Geras mokytojas yra...?

Efektyvus ir kokybiškas mokymasis – gerų rezultatų garantas. Tačiau mokymosi efektyvumas priklauso ne tik nuo paties mokinio – didelę įtaką turi mokytojas. Klausėme Linos, koks turėtų būti mokytojas, kad paskui jį norėtų sekti, jo klausytis, mokytis iš jo.

Linos manymu, žmogui norisi sekti tuo, kurio vertybės harmoningai rezonuoja su jo paties:

„Tai nebūtinai yra „geras“ mokytojas, tiesiog tai žmogus, iš kurio konkrečiame gyvenimo etape yra ko išmokti. Todėl mokytoju gali tapti ir tėvas, ir draugas, ir lektorius iš „YouTube“.“

Tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ kūrėjai Linai geras mokytojas, visų pirma, yra tas, kurio kalbos neprasilenkia su veiksmais.

„Jei žmogus pats gyvena taip, kaip moko gyventi kitus, ir man patinka tai, kaip jam sekasi gyventi, jau jis man ir mokytojas.“

Savojo pašaukimo paieškoms būtinas meilės santykis su savimi.

Kiekvienoje gyvenimo srityje lengvai atpažįstame, kurie žmones dirba noriai, o kurie – ne. Ir aišku, visada, jei tik yra galimybė, renkamės tą kirpėją, mokytoją, gydytoją, kuriam, kaip jaučiame, rūpi tai, ką jis daro, ir daro ne vien dėl pinigų. Toks žmogus ne tik nuoširdžiau ir pagarbiau bendrauja su mumis, bet ir jo darbo rezultatai būna kur kas geresni.

Psichologijos požiūriu, žmogaus santykis su darbu gali būti trejopas:

  1. Darbas dėl pinigų,
  2. Darbas dėl karjeros,
  3. Darbas kaip pašaukimas.

Apie pašaukimą L. Vėželienė sako, kad žmonės labai įvairiai supranta sąvoką „pašaukimas“. Pasak specialistės, vieni pašaukimą sieja su plačiai atlapotomis sėkmės ir pripažinimo durimis, kurias reikia tik rasti ir visa kita bus pridėta. Kitiems pašaukimas – tai kokia nors ypatinga misija, pageidautina tokia globali, kaip pasaulio išgelbėjimas. Tretiems atrasti pašaukimą – tolygu išsilaisvinti iš kasdienės rutinos ar tiesiog nemėgiamo darbo pakeitimas džiaugsmą teikiančiu.

„Jei jau kyla noras „ieškoti savo pašaukimo“, tai pirmiausia siūlyčiau atsakyti sau į du klausimus: ką man tai reiškia ir kam man to reikia?“

Taip pat specialistė siūlo pašaukimo ieškoti ne išorinėje aplinkoje, o savo viduje. Ji priduria, kad paieškomis reikėtų užsiimti ne blaškantis nuo vienos veiklos prie kitos ar iš vieno seminaro į kitą, o atidžiai ir pagarbiai įsiklausant į savo pojūčius ir jausmus.

Psichoterapeutė pastebi, kad tikslingoms pašaukimo paieškoms ypač reikalingas geras santykis su pačiu savimi. Tai ji pavadintų meilės santykiu, nes, jos nuomone, pašaukimo link nuveda ne protas, o širdis.

Kritikos baimė įveikiama!

Turbūt kiekvienas esame patyrę vienokią ar kitokią kritiką, tačiau neretai nutinka taip, kad kritika tampa kokybiško gyvenimo našta. Todėl derėtų imti ir išmokti tvarkytis su kritika, nes ją įveikti kartais kainuoja per daug jėgų.

...Tie, kurie jau išsiugdė pasitikėjimo savimi jausmą ir tvirtesnę odą, gal tik skaitydami nusišypsos, tačiau kritika daugeliui yra itin jautri tema!

Psichologės – psichoterapeutės manymu, prieš ieškant apsisaugojimo nuo kritikos būdų, svarbu suvokti, kad kritika nėra toks sąmoningo ir dorovingo sociumo pagimdytas gėrių gėris, kurį besąlygiškai privalu priimti. Lina Vėželienė tvirtai įsitikinusi, kad 99 atvejais iš šimto, kritika balansuoja ant psichologinio smurto ribos, todėl, kad ji nėra nei padedanti, nei palaikanti, nei gero linkinti.

Ji pastebi, kad tik išimtiniais atvejais kokybišką kritiką generuojantis asmuo iš tiesų linki mums sklandesnio augimo: dvasinio, psichologinio, profesinio.

„Jei jums pasisekė ir jums buvo įteikta tokios kritikos dovana, bet dėl savo perdėto opumo ar per didelės puikybės ėmėte ir įsižeidėte, vienintelis vaistas šiuo atveju – nuolankumo treniruotės. Ir savo skaitytojams, ir sau pačiai visuomet linkiu neatsisakyti jokio sumanymo tik dėl to, kad labai baisu susilaukti kritikos. Esu pastebėjusi, kad gebantys tik kritikuoti nėra tokie laimingi, kaip gebantys imti ir daryti. Kad ir netobulai, kad ir savotiškai...“.

Dalijasi mintimis specialistė L. Vėželienė.

– Kristina Lazickienė 1


  1. Padedu įmonėms komunikacijos srityje – rašau straipsnius, sėkmės istorijas ir dalinuosi gerosiomis įmonių praktikomis. Susisiekite Facebook tinkle.

  • >