Kaip liautis melavus sau?

Mes visi taip darome. Nebūtinai kasdien, bet darome. Pabudus ryte, mus pasitinka dešimtys ir šimtai pasirinkimų…

Tačiau vietoj to, kad tai išnaudotume – kai kurias savo svajones slepiame patys nuo savęs. Nes bijome, vengiame galimai nutiksiančių blogybių ir planuojame, kad pirmadienį bus geresnis laikas.

Oi. Nuo pirmadienio tikrai bus geresnis laikas pokyčiams – neberūkysiu, pradėsiu mokytis egzaminams, atsiversiu tą seniai pirktą saviugdos knygą, paskambinsiu tam vaikinui ir pakviesiu jį į pasimatymą ir dar nusipirksiu bilietą į mano svajonių miestą…

Pirmadienį viskas keisis.

Atėjus pirmadieniui, aišku, niekas savaime nesikeičia ir pamatome, kad tai nebuvo ta diena. Na, darbai, draugai, šiaip prasta nuotaika… Taigi geriau paliekam tai antradieniui. ...Ar savaitgaliui. Taip, dabar per tuos darbus nėra laiko, o savaitgalį tikrai nesinorės atidėti savo svajonių dar tolimesniam pirmadieniui.

Taip mūsų gyvenimai greitai pavirsta bėgimu nuo veiksmų. Atidėliojimo žaidimu. Kiek dar sugebėsiu atidėti savo troškimus ir dar paauglystėje puoselėtas svajones? Dar mėnesį? Vienerius metus? Keturiasdešimt dvejus?

...Smagus žaidimas, ar ne?

Ne? Nesmagus? Nesmagu bijoti, dvejoti, bėgti nuo pasitaikiusių galimybių ir mėnesis po mėnesio galvoti apie tai, kad tik stovi vietoje?

Tau reikėtų išmokti dažniau pasakyti riebų „dėjau” ir spjauti.

Nes štai naujiena: pasaulis yra žiaurus.

Taigi susitaikyk su tuo...

...Ir išmok su pasauliu sugyventi, vietoj to, kad su juo kovotum.

Štai gyvenime pasitaiko įvairių bėdų: išskridus atostogų į Italiją ten visą savaitę lyja, nuvažiavus į seminarą Vilniuje ar Klaipėdoje sužinai, kad tavo lauktas pranešėjas netikėtai susirgo, o praleidus savaitgalį namie – sužinai, kad mieste vyko koks smagus renginys, kuriame buvo visi tavo draugai.

Būna, kai pradėjus verslą suvoki, kad jo visai niekam nereikia ir ką tik ruošdamasis iššvaistei savo laiką bei pinigus. Būna, kai po 7 mėnesių pažinties supranti, kad su tuo žmogumi tuoktis visai nenori.

Aš tai suprantu. Kartais išties atrodo, kad pasaulis atsisuka prieš mus.Bet ar turėtum dėl to pykti? Ar turėtum dėl tų blogybių jaudintis? Ar turėtum įvykus pirmai nesėkmei ar katastrofai (net automobilio avarijai važiuojant pakeliui į darbą) pasiduoti ir priimti tai kaip įkalinimą aplinkybėse?

Aš manau, kad neturėtum. Nes tai nėra sveika.

• Nėra sveika kasdien ieškoti pasiteisinimų, užuot ieškojus sprendimų bei atsakymų.
• Nėra sveika slėpti savo nepasitenkinimą po „Man viskas gerai, nekalbėk su manimi“ maskuote. Ir ne tik todėl, kad ji permatoma kiaurai.
• Nėra sveika atėjus tavo eilei dirbti bei daryti apsisukti ir bėgti vien todėl, kad tai tavo pirmas kartas ir labai bijai.
• Nėra sveika kaltinti pasaulį, valstybę, korporacijas, bankus ar savo tėvus sąmokslu prieš tave vien todėl, kad tai lengviau, nei pasakyti sau tiesą, kad tavo veiksmai priklauso nuo tavęs paties.
• Nėra sveika laikyti savyje pyktį, baimes ir virti savo sultyse, nes anksčiau ar vėliau tu jose išvirsi ir pavirsi tuo gyvenimu nepatenkintu, nieko naudingo nenuveikusiu pensininku, kaltinančiu visus, išskyrus save patį dėl savo likimo.
• Nėra sveika ir įsivaizduoti šlovingus laikus, kai viskas buvo ar bus geriau, nieko nedarant, kad geri laikai taptų dabartimi. Ir ne, seneli iš penktojo punkto, prie ruso nebuvo geriau ir Lansbergis tavo baimių kovoti už save neįpiršo. Tavo neori pensija buvo tavo (ne)pastangų rezultatas.

Tai prakeiktai nėra sveika.

Sveikiau yra išmokti kartais pasakyti „dėjau“ (arba „velniop“, „šiknon“, „fuck it“, tylomis spjauti žemėn ar kaip tau bebūtų maloniausia)... Ir atleidus aplinkai už jos kaltes, priimti ją tokią, kokia ji yra.

„Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ – Malda „Tėve mūsų“, 8-ta eil.

Nes atleidus kaltes, atleidus baimes iš jų darbo vietų tavo širdyje, atleidus įsitempusius įsitikinimų raumenis ir atsipalaidavus įvyksta stebuklai. Tomis akimirkomis įvyksta tikri pokyčiai. Tomis akimirkomis nutinka tai, ko niekada nenutiktų atsipalaiduoti nesugebančio žmogaus gyvenime.

Bet geriau parodysiu tai pavyzdžiais. Štai kelios gyvenimo sritys, kur tau padėtų mažas „dėjau“, kur išlikti judriu vandeniu yra geriau.

Pirma: Ginčuose su kitais žmonėmis.

Kinų tauta turi tokį posakį: „Upės vanduo nebando perkalbėti akmens, upės vanduo jį apteka šalimais”. Ir įsivaizduok, kad įsivėlei į ginčą su kokiu tai nemandagiu, nesmagiu ir nedraugišku žmogumi. Galbūt netgi su artimuoju ar (beveik) mylimuoju.

Taip, tu gali pulti ginčytis ir įrodinėti savo tiesas. Gali stengtis, rautis plaukus nuo galvos, įrodinėti, kad tavo pusėje teisybė, o „nusidėjėlis“ priešais tave klysta...

...Arba gali pasakyti sau „dėjau“. Ir atleisti. Duoti durniui kelią.

Gali pykti. Arba gali atleisti. Spjauti ant kitų žmonių keliamų kivirčų, pykčių ir net pabandyti suprasti jų požiūrį bei išmokti gyventi taikiau. Galiausiai galbūt net suprasi, kad kivirčą sukėlei būtent tu.

Gali pykti, kad tavo mergina (ar vaikinas) tave paliko, apvogė ar prieš tai įstatė ragus su kokiu tai seksualiu žydu iš Tel Avivo... Arba gali sakyti „b*bį dėjau, šito jau per daug“ ir galiausiai pasidžiaugti, kad neiššvaistei viso gyvenimo ne tam žmogumi.

(Beje, būtent šis įvykis nutiko man. Galėjau nujausti, kad kažkas ne taip, kai ji ištarė „Danieliau, turiu kai ką prisipažinti”. 😉 )

Ir kas išties geriau? Tęsti niekur nevedančius ginčus vien tam, kad sugadintum savo „priešininkui” dieną ir pajustum mažytę „pergalę” laimėjus mūšį? Ar galbūt spjauti, surasti kompromisą arba priimti veiksmus be kitų žmonių įtakos, savaip?

Aš tikiu, kad nebūtina laimėti visų mūšių, kad būtum tikras laimėtojas. Kaip senovės Kinijos imperijos nekovojo su tuomet neįveikiamomis Mongolų kariaunomis, o juos tiesiog įleisdavo pro vartus ir papirkdavo savo civilizacija – taip gali ir tu.

Antra: Darbuose, kurių paslapčiomis nekenti.

Niekada nesupratau, kodėl kai kurie žmonės darbus, kurių nekenčia (ar dar blogiau – kurių nekenčia ir kurie yra visiškai nesvarbūs), stengiasi padaryti idealiai. O nepadarius – nervinasi.

Tu žinai apie kokius žmones ir kokius darbus kalbu. Tai:

• Pastangos gauti mokykloje iš matematikos ar Dievo pamirštos lietuvių kalbos idealų dešimtuką, nors tavo vidurkis ir taip aukščiausias klasėje.
• Verkimai po abitūros egzaminų, gavus 97 balus vietoj 100-tuko, kuris tikrai visiškai beprotiškai turėjo pakeisti tavo likusį gyvenimą ir visą Lietuvos valstybę.
• Vargas idealiai pakuojant kalėdinę dovaną mamai ar seneliams, nors svarbiau, kas pakuotės viduje (ar žodžiai ją įtiekiant), nei kokios spalvos popierius.
• Ar pusvalandžio iššvaistymas rašant savo viršininkui laišką, kad tualetuose, po perkūnais, baigėsi tualetinis popierius.

Atsakyk nuoširdžiai – kodėl stengtis TOKIUS darbus padaryti idealiai?

Ar tam, kad patenkintum kažkokius vertintojus, kurie gyvenimo gale (ir galbūt per Kalėdas) skirsto visus berniukus, mergaites ir visus likusius į „gerai atlikusius darbą“ bei „blogai atlikusius darbą“? ...Prašau, pasigailėk savęs ir nedaryk to.

Nes patikėk, jei mokslininkai ir kiti kūrėjai visad būtų bandę sukurti kažką idealiai, tai ar būtų jie sukūrę antibiotikus (kurie gimė netyčia pamirštoje pelėsių lėkštelėje) ar pamatus mūsų kompiuterinėms programoms, kuriomis naudojiesi kasdien?

Nei vaistai, nei kompiuteriai, net Ferrari automobiliai ar gimstantys vaikai nėra idealūs. Bet idealumo ir nereikia – svarbiausia, kad darbas buvo atliktas. Ir kad dabar jis gali džiuginti pasaulį.

Yra toks Pareto principas: „20 % darbo sukuria 80 % vertės“

Vietoj to, kad bandytum darbą atlikti idealiai (ar blogiau – bijotum suklysti ir net nepradėtum), geriau paklausyk ekonomistų, verslininkų ir meninin-kų pamėgusių šią taisyklę. Ir dažniau leisk sau pasakyti „ai po*ui, sueis“.

Nes beverčiams darbams švaistyti jėgas yra kvailystė ir laikas liautis galvojus, kad tik tobuli darbai pasiekia tikslą.

Tau užtenka paleisti pakankamai kokybišką darbą, kad gautum pelną ir pradžiugintum draugus, o tobulumo ieškojimas ir pefekcionizmas – tik stabdo tavo asmeninį augimą ir galimybę mokytis

Trečia: Savo gyvenimo būdo ir pašaukimo paieškose.

Lygiai taip pat galima klausyti kitų, gal net visai neišmanančių žmonių pasiūlymų ir gyventi jų įsiūlytus gyvenimus. Klausyti senelių, tėvų, bjaurios bobos kaimynės, mokytojų mokykloje ar praeivių gatvėje.

Juk čia, Lietuvoje, gi kai kurie veikėjai mėgsta nusodinti kitus ir pareikšti savo pesimistiškas prognozes...

Arba gali sakyti „dėjau ant jūsų nuomonės“ ir vis tiek daryti tai, ką troškai. Spjauti į slopinančius komentarus ir įrodyti, kad tai, ką trokšti padaryti – įmanoma padaryti.

Nes pasaulis neatsimins žmonių, kurie pabūgsta savo pačių svajonių.

Ar kas nors pamena tą Deividą Bagdonavičių, kuris būdamas 21-ių savo asmeninėje laboratorijoje sukūrė vaistus bitėms, sergančioms nuo chemi-nės taršos? Ar kas pamena tą Rasą Užbovienę, kuri dar paauglystėje foto-grafavo nuostabią Lietuvos gamtą, o per savo gyvenimą padarė tokių kadrų, kuriais karališkuose rūmuose sienas puošia pati Didžiosios Brita-nijos karalienė Elžbieta? Ar kas pamena...

Ne. Nepamena. Niekas nepamena jų ir šimtų kitų žmonių – nes jie pabūgo savo svajonių. Jie sugalvojo neįtikėtinas idėjas, jie jautė nepakartojamą ugnelę savo širdyse...

...Tačiau jie pabūgo ir nedarė nieko.

Deivido ir Rasos, beje, nepamena ir dėl to, kad jie tik įsivaizduojami žmo-nės. Šias istorijas ką tik išgalvojau. Ir tai tik dar vienas ženklas – kokiame pasaulyje gyvename, jei tenka išgalvoti tokias istorijas? Kodėl kai kurie žmonės (galbūt ir tu?) pabūgsta pačių savęs?

Tu gali kovoti. Tu gali spjauti baimėms į veidą ir užimti savo vietą pasaulyje.

Nes be bandelių kepėjų, niekas negalės gardžiuotis bandelėmis. Nes be informacinių sistemų administratorių, tikėtina, neveiktų bankai. Nes be valytojų tualetai universitetuose ir bibliotekose dvoktų kaip kolūkio tvartai.

Ir kas, kas tau, kaip vaikinui, yra neįprasta dirbti manikiūristo darbą, arba tau, kaip merginai, neįprasta būti statybos inžiniere? Na ir kas, jei tavo ūgis neįprastas arba kalbi mikčiojant? Kas tai? Tai nėra bėdos – tai tik privalumai, kurie padės tau kuriant reklamą savo paslaugoms.

Nepamiršk, kad geriausia reklama prasideda su „Manimi niekas netikėjo... Ir jie velniškai suklydo“.

Ir štai dar idėjų....

• Šokant nuo vieno rasto, pakabinto 15 metrų aukštyje, ant kito. Prieš kelias savaites aš lankiausi „Lokės pėdoje“ netoli Kauno – nuotykių parke su įvairiomis pakabintomis laipiojimo trasomis. Čia, pačioje sunkiausioje trasoje, man drebėjo kinkos. Drebėjo rankos. Širdis, rodos, norėjo grįžt namo palikusi kūną kaboti ant virvių, kažkur tarp dviejų pušų, 15 metrų aukštyje. Ir aš galėjau bijoti – arba galėjau šokti. Aš spjoviau, pasitikėjau savo kojomis ir virvėmis, bei šokau. Trasą perėjau sėkmingai.
• Renkantis sau gyvenimo partnerį. Prieš pusę metų mano viena draugė sukurpė man aklą pasimatymą su kita mergina. Sakė, kad man gali patikti. Ir... Po valandos bendravimo su mano galima ateities žmona supratau, kad ne – nieko gero nesigaus. Valdinga, vaidinga ir irzli – tai ne tokia mergina, su kuria man būtų malonu bendrauti. Taigi, pasimatymą nutraukiau po dar 10-ties minučių ir sutelkiau dėmesį į merginas, vertas mano dėmesio.
• Skaitant knygas. Tu gali skaityti iki galo tai, ką draugai rekomendavo ir kankintis tai darant. Arba gali liautis skaičius šūdą, praversti 50 puslapių, pažiūrėt ar dar vis šūdas – ir jei taip, tai mesti bei paskaityti kažką asmeniškai tau malonesnio, smagesnio, įdomesnio. Draugai tavęs nenorėjo kankinti, taigi būk su jais atviras iki galo.
• Renkantis, kokią picą užsisakyti. Gali restorane atsiversti meniu ir galvoti valandų valandas ką išsirinkti. Arba gali rinktis tai, kas bent šiek tiek įdomu – ir paprasčiausiai paragauti. Paragauti picos, o ne tuoktis su ja.

...Ir panašiai!

Štai keli atsakymai į dažnai užduodamus klausimus.

Bet ar toks požiūris į gyvenimą ir filosofija nepadaro mūsų abejingais monstrais, kuriems ant visko nusispjauti?

Trumpas atsakymas: nepadaro. Nes aš miniu paleidimą kaip „dažniau“ geresnę praktiką, ne „visada“. Ir tai sudaro didįjį skirtumą. Palygink:

A) Gyvenimas, kuriame tau nerūpi niekas.

Kur guli girtas bei apsidirbęs savo lovoj ir nieko iš gyvenimo netrokšti, išskyrus profilaktiškai atkalti savo vaikus, išgerti „tikrų vyrų alaus“, patvarkyti žmoną/vyrą, Delfyje parodyti meilę Putinui ir retkarčiais pabalsuoti už darbo partiją, nes gausi 10 eurų.

...Arba...

B) Gyvenimas, kur tau rūpi viskas, išskyrus tai, kas nesvarbu.

Tai gyvenimas, kur tu gali kreipti dėmesį į šaldytuve prarūgusį pieną ir idiotą iš pirmojo varianto... Tačiau renkiesi to nedaryti. O svarbūs dalykai – meilė, pagarba, tavo šeima – išlieka svarbiausia gyvenimo dalimi.

Tai skirtumas tarp visiško abejingumo, ir gyvenimo su vienu kitu „na ir velniop“, kuris leidžia atrinkti svarbiausias gyvenimo dalis nuo visiškai, visiškai nesvarbių.

O ką galėčiau tarti, kad galėčiau paleisti savo neigiamus įsitikinimus?

Išties tau nebūtina tarti nieko. Aš, pavyzdžiui, jau nieko nebesakau – paprasčiausiai įkvepiu, iškvėpiu ir… Pamirštu. Bet kol dar tik pradedi paleidinėti, tuomet sakyk tai, kas tau priimtina. Čia nėra griežtos taisyklės, nes tai tik principas.

Štai keli variantai:

• Eina š*kt;
• Na ir velniop;
• B*by dėjau;
• Tebūnie;
• Ai, po*ui;
• Na ir tiek to;
• Spjoviau;
• Na ir eina tai naaa-mo.

Arba gali giliai įkvėpti, kelias akimirkas kvapą sulaikyti ir tuomet lėtai iškvėpti. Tuomet bėdas pamiršk ir sukaupus visą drąsą daryk tai, ką norėjai daryti prieš tai.

O ką, jei man sunku artimam žmogui pasakyti, kad jo nuomonę išgirdau, tačiau nesiruošiu į ją kreipti dėmesio? O ką, jei aš niekada nedrįsau kovoti už savo svajones, tačiau norėčiau?

Tuomet pats laikas mokytis naujo gyvenimo būdo. Užsimerk, įkvėpk ir iškvėpk. Tada spjauk į viską ir ženk pirmą žingsnį.

Nes jei tau sunku – nesistenk atsiverti visas. Dievaži, juk čia kaip ir mokantis plaukti – nebandyk iškart panirti visa galva. Geriau tik įkišk vieną mažajį kojos pirštelį. Ir pažiūrėk kas nutiks.

Aš garantuoju, kad gale tau nenutiks nieko blogo.

Tavęs nesuvalgys gyvo, tavęs nieks su kirviu neužmuš (o jei muš – skambink greičiau į 112). Taip, galbūt šiek tiek susierzins, kad staiga tu išdrįsai nebebūti mazgote...

...Tačiau kitą kartą kartoti savo požiūrio nebereiks, nes niekas tau daugiau nebetrukdys. Pamažu taip išmoksi ir nardyti.

O kas nutiks, jei visi pradės taip lengvai kalbėti, gyventi ir daryti? Kas tuomet nutiks pasauliui?

Tuomet pasaulis bus nuostabus.

Daugiau nebus pykčių, kad kasininkė pamiršo grąžinti centą. Niekas negadins kitiems ir sau nuotaikos, jei ant laužo sudegs dešrelės. Tu galėsi siekti savo svajonių. Ir visi gyvens laimingai.

Nes kuo mažiau dėmesio kreipsi į nereikšmingus dalykus, kuo mažiau iškelsi savo pykčius ir netoleranciją, tuo bus geriau tau. Ir bus geriau visiems aplinkui tave.

Ir aš nuoširdžiai sakau – man visai patiktų, jei mes, lietuviai, išmoktume dažniau nuleisti viską pasroviui. Ir gyventi ramioje Marijos žemėje.

Juk daug maloniau maudytis pursluose, nei liūdėti dėl vandens lašų. Ar ne? Ir būtent todėl mums derėtų išmokti dažniau sakyti „dėjau“. Nes tai pavers mūsų gyvenimus nuostabesniais, laimingesniais ir visaip kitaip geresniais.

Pasakyti „dėjau“ kartais gali būti geriausia, ką mes galime padaryti.

Na, o dabar, tau, ONBO herojau, užduotis. Atsakyk komentaruose žemiau, kaip jau atsakė ir kiti dalyviai:

Dėl kokio dalyko nesenai jaudinaisi, pykai, nervinaisi ir nerimavai? Ir ar nuo šiol pradėsi dažniau naudoti „dėjau“ principą, kad tai nepasikartotų?

Na?