Vaikystėje jis buvo toks drovus, kad močiutė jį vedė pas psichologą, o paauglystę praleido su video žaidimais ir pornografija...
...Kaipgi šis žmogus gali mokėti bendrauti? Jei visad buvo uždaras – nenuostabu, kad jam net paskambinti savo kirpėjui sunku!
Tačiau 2014 metų spalį jis išsikėlė iššūkį. Bendravimo iššūkį.
Tai buvo vienas iš jo neįmanomų metų išbandymų, kai studijuodamas Erasmusu Čekijoje paklausė draugo pokšto-pasiūlymo ir panoro susipažinti su 100 vietinių gyventojų per vieną mėnesį.
Kaip jam sekėsi?
Na... Jam, visgi, kantrybė trūko ties 87-tuoju žmogumi, 27-tąja diena. Bet tai buvo pakankamai, kad jam, kaip intravertui, liežuvio vartymas nebeliktų problema.
Bet geriau pakalbėkime su pačiu Danieliumi!
Šiandienos pašnekovas – Danielius! Kol kas dar be ūsų.
🤝 Danieliau, kas tu?
Esu aš Danielius, 24-erių metų jaunuolis, prieš 2 metus pabandęs rašyti... Ir tada pamatęs, kad mano mažos idėjos pavirto į šią bendruomenę, kurią matote dabar. Debesylos bendruomenę.
Oficialiai save pristatau kaip iššūkių fanatiką ir rašytoją. Bet tai tik prekinis ženklas – tai, kas traukia akį bei ausį. Išties esu tik žalios arbatos prigėręs idėjų rinkėjas. Idėjas renku ir patiekiu šiame tinklaraštyje.
🤝 Kokios buvo iššūkio taisyklės?
Siekiau susipažinti su 100 žmonių per spalio mėnesį.
Gyvenau tuo metu Čekijos Brno mieste, 1 kur, deja, čekai ne itin gerai moka angliškai. Jei išvis moka.
Papildomos sąlygos:
- Jokių Erasmus studentų (nes vos pasakius „Labas“ išgirsi visą jų gyvenimo istoriją).
- Jokio feisbuko ir kitų socialinių tinklų (nes taip pernelyg lengva rasti, kur šiuos žmones sutikti).
- Žmonės turi būti nesusiję vieni su kitais (jokio įdomumo susipažinti su trimis draugais – juk jie bus panašūs).
- Pažintis užskaitoma pabendravus bent 25 minutes ir pakalbėjus apie gyvenimą, iššūkius, aplinką, politiką ar kitas asmeniškas temas.
Ir šios sąlygos viską apsunkino šiek tiek labiau, nei planavau. Gerai, kad nieko nesitikėjau, nes būčiau gal ir pasidavęs.
🤝 O kodėl pasirinkai šį iššūkį?
Erasmus studijoms išvažiavau paskutinę akimirką – priešpaskutiniame kurso semestre. Dokumentus irgi pateikiau paskutinę dieną. 2 Ir, galiausiai, iškeliavau visai negūglinęs, kur vykstu, kaip pateksiu nuo autobusų stoties iki studentų barako ir taip toliau. 3
Tai buvo mano avantiūra: Kelionė be vilčių, planų ir idėjų. Nes kas blogiausio gali nutikti? Galbūt tik skaudėti. O skausmas praeina.
...Taigi, kai spalį, jau po mėnesio, praleisto Čekijoje, pasidarė pernelyg nuobodu, paklausiau draugo Tauro ko galėčiau imtis. Šis juokais pasiūlė 100 pažinčių per mėnesį.
Tada dar nežinojau, jog jis juokavo. Tai įsijautęs ir priėmiau tą iššūkį su visais žmonėmis, nepagalvojęs, kaip tai įveiksiu.
Arbatinėse, kaip ši, dešinėje, gimė dalis pažinčių. Alternatyvios vietos jėga!
🤝 Tai kaip sekėsi siekti tikslo?
Įsivaizduok: niekad gyvenime nebandei megzti pažinčių... Ir štai, tave išmeta velniai žino kur ir sako „eik ir daryk“. Ką darai?
Pirmą dieną nesutikau nė vieno žmogaus. Nes sėdėjau savo barako kambaryje. Tą vakarą išmokau pirmąją pamoką: neišeidamas iš namų nieko nesutiksi.
Taigi, antrą dieną nuėjau į paskaitas. Ir po vienos – būm! Užkalbinau merginą iš Čekijos, kažkokiu vardu, prasidedančiu A raide. 4 Pakalbėjom apie studijas, universitetą, didžiausius norus ir ateities planus baigus studijas. Ir pokalbis praėjo šauniai.
Tačiau ji tądien buvo vienintelis žmogus... Per mažai.
Mano antroji pamoka: „Jei žengei žingsnį, gali žengti dar du“.
Na, gerai, gal tai neskamba kaip pamoka. Bet tokius žodžius užrašiau sau ant lapelio trečiosios dienos rytui. Tądien spjoviau, dėjau, ir pasiryžau bendrauti daugiau!
(Nes juk atsilikau nuo grafiko. Vieno žmogaus nepakanka.)
Trečią dieną išėjau pasivaikščioti po miestą. Centrą. ...O mieste, pasirodo, įvyksta įdomesnių dalykų, nei tikiesi. Panašiai, kaip man nutinka Kaune, kuriame gyvenu visą gyvenimą, bet vis tiek kaskart randu naujų vietų bei bendruomenių. Taigi, radau kavinę. Pilną žmonių.
Pirmas mano taikinys – vaikinas, kažką rašantis kompiuteriu. Kadangi aš rašymu domiuosi, paklausiau, ką jis rašo. Įvyko pokalbis. Pasirodo jis ruošėsi Nanowrimo rašymo konkursui... O lapkritį sudalyvavau kartu!
...Tądien sutikau 2 naujus žmones dienos metu ir 5 vakare, nes vėliau kavinėje vyko stalo žaidimų klubo susirinkimas. Netikėta! Supratau, kad galiu megzti pažintis ir tiesiog bendraudamas apie tai, kas įdomu man.
Vėliau jau viskas ėjosi daug lengviau. Kasdien pradėjau ieškoti vietų, kur būtų smagu man pačiam. Ir ten buvau.
Progresą stebėjau mažoje raudonoje užrašinėje. Čia užsirašiau šiek tiek apie kiekvieną žmogų.
🤝 Kas labiausiai trukdė?
Tai buvo keli dalykai:
- Kalbos barjeras – Lietuvoje ar kur nors Nyderlanduose rasti pažintis būtų buvę daug lengviau. Paprasčiausiai Čekijoje mažai kas kalba angliškai arba lietuviškai.
- Baimė – kuri pradėjo nykti po pirmųjų 20-ties žmonių.
- Feisbuko trūkumas – ne pažintims megzti, bet tam, kad rasčiau anglakalbių susitikimus ir kitus renginius. Tad teko naudotis gūglu.
Bet tai labiausiai kliudė tik pradžioje. Antroje mėnesio pusėje pradėjau pastebėti, kad barai ir įvairūs klubai yra geriausia vieta pažintims. Jei būčiau likęs vienoje vietoje – vargu, ar būtų buvę lengva.
Kaip ir mėnesio be interneto metu, sunkiausia dalis buvo pradžioje.
🤝 Ką darei, kai norėjosi mesti viską šalin?
Tuomet padėdavo tai, kad apie tikslą buvau pasisakęs artimiausiems draugams. Aš jo neskelbiau visiems iš eilės, nes tai daryti būtų buvusi didžiausia kvailystė, o atsirinkau tinkamas ausis.
Taip pat padėjo, kad tikslas mane paprasčiausiai jaudino. Su tokiais tikslais lengviausia, nes jei nevežtų – galbūt būčiau metęs viduryje.
🤝 Ar pasiekei ko tikėjaisi?
Nepaisant, kad užsibrėžiau 100-to naujų pažinčių per 31 dieną tikslą, mėnesio gale savo mažoje raudonoje knygelėje turėjau 87 naujus žmones. Tiek pažinčių sukūriau.
Bet smagi dalis: tikslą pasiekiau. Tai nebuvo tiksliai tai, ką užsibrėžiau, bet buvo pakankamai. Paskutinėmis dienomis sukliudė tiesiog tas pasisekimas – pasiekus 87 žmones iš 100-to jau buvau tokio orgazmo būsenoje, kad beveik kritau žemėn ir putojaus. (Gali būti, kad šiek tiek perdedu.)
- Susipažinti su 10 žmonių per mėnesį – man buvo įprasta.
- Susipažinti su 20 žmonių – nemažai.
- Susipažinti su 40 žmonių – daugoka.
- Susipažinti su 60 žmonių – ...ehm... Gal jau stabdom?
- Susipažinti su 80 žmonių – hahaha... 🙂
- Susipažinti su 100 žmonių – ????
Likus 4 dienoms iki mėnesio pabaigos, po paskutinio stalo žaidimų vakaro ir 12 naujų pažinčių, aš tiesiogine prasme šokinėjau iš džiaugsmo. Tai man pačiam buvo neįtikėtina.
Tikrai galėjau pratęsti ir surinkti likusias 13 pažinčių per tas dienas – tai nebūtų buvę sunku, nes jau patyriau, kad tiek ir per dieną nėra sunku sutikti, net ir bendraujant su kiekvienu po 20-30 minučių...
...Tačiau tariau velniop. Man užteko. Pavargau ir jau norėjau poilsio.
Lapkritį, tai va, iš to nuovargio pradėjau augintis ūsus (na, neskusti jų...) bei užsidariau rašyti pirmąjį savo romaną.
🤝 Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?
Štai keli:
Kitų šalių gyventojai nesiskiria nuo lietuvių.
Pasirodo, esame stebėtinai panašūs.
Pavyzdžiui, iššūkio metu klausinėjau sutiktų žmonių, ką jie veiktų, jei galėtų veikti bet ką... Ir beveik ketvirtadalis atsakė, kad norėtų keliauti po pasaulį. Paklausus to paties Lietuvoje – ketvirtadalis atsakė lygiai tą patį. Tik skirtumas, kad lietuviai kelionėms renkasi autobusiukus, o čekai – dviračius. Kiti dažni atsakymai buvo „daryti tai, ką darau dabar“ ar „padėti žmonijai“. Kas taip pat nesiskiria nuo Lietuvos. Įdomu! 5
Tai jei norisi pažintis megzti užsienyje – nesijausk svetimai.
Pradėti pokalbį lengviausia pasakant „Labas“ ir...
...Pratęsiant kažkuo, ką paprasčiausiai norisi sakyti.
Pavyzdžiui, sutiktą rašytoją pakalbinau klausdamas, ką jis rašo. Sutiktai mėlynplaukei pasakiau komplimentą ir pratęsiau klausimais, kaip gi kiti žmonės reaguoja į jos plaukų spalvą. 6 Tiesiog bendrauk. Gali iš karto pasakyti, kad turi susipažinimo iššūkį ir nori paimti mikrointerviu apie jų gyvenimo būdą bei slaptas svajones. Šį metodą irgi išbandžiau.
Kad ir ką darai – neapsimetinėk. Tiesiog sakyk tai, ką nori sakyti. Nuoširdumas ir atvirumas yra bendravimo šaknis.
Nebijok pasirodyti keistuoliu.
Kalbėk kaip išeina. Klausk to, ko norisi. Daryk tai, kas atrodo geriausia tuo metu. Galbūt pradžioje nemokėsi perprasti kitų žmonių, tačiau bendrauti išmokstama tik bendraujant.
Galų gale – pasaulyje yra daug daugiau žmonių, nei tau atrodo. Net jei kažkaip susimausi – ar pameni visus keistus žmones, kurie tave kada užkalbino? Jie galbūt irgi tik mokėsi kalbėti. Kaip ir mes visi.
O ir, šiaip... Nėra bendravimo taisyklių.
Net jei kažkam nepatiksi – yra kitų žmonių, kuriems patiksi. Čia kaip man patinka keisti žmonės, kurie keliasi sau durniausius iššūkius vien dėl to eksperimento smagumo.
🤝 Taaaaiii... Kokio iššūkio imsiesi dabar?
Šiuo metu bandau naują produktyvumo ir darbo efektyvumo iššūkių seriją. Pavyzdžiui, testuoju savo darbo efektyvumą dirbant anksti ryte, vėlai vakare, valgant tik veganišką maistą ar bandau išvesti kažkokius produktyvumo matus.
Tai nėra tradiciniai iššūkiai. Bet, visgi, darau tai ne dėl didesnės publikos (nes juk galėčiau išvykti mėnesiui į Aziją ir privaryti kalną nuotraukų instagrame), o tik todėl, kad dirbant freelancerio darbus bandau rasti kažkokį produktyvumo atsakymą. Pažiūrėsiu, kas gausis.
Atnaujinta!
O maždaug metai po šio interviu, 2015 metų rudenį, Danieliui gavosi knyga „Tinginio manifestas“, kur jis ir sudėjo savo patirtį ir atradimus. Knygą jis dar ir įgarsino savo balsu.
🤝 Ačiū labai, Danieliau!
Na, ką galiu sukriuksėt – man buvo malonu kalbėtis! O ar turite daugiau klausimų šiandienos pašnekovui? Klauskite komentaruose žemiau!
– Paršelis Antanas
Antras pagal didumą miestas, kuriame gausu universitetų. Žodžiu, Čekijos Kaunas.↩
Pamenu, tai buvo reta diena, kai atėjau į paskaitas. Paskaitos metu užėjęs katedros dekanas paklausė kodėl niekas neužsirašė Erasmus studijoms, šiandien paskutinė diena, o, štai, šansu nepasinaudojot. Po paskaitos nuėjau iki raštinės ir užpildžiau dokumentus per 20 minučių.↩
Pakeliui pasiėmiau eurų. Nes maniau, kad Čekija, kaip normali ES šalis, naudoja eurus. Pasirodo ne – jie turi savo Karūnas.↩
Nuoširdžiai nepamenu... Nesugebu vardų atsiminti nors tu ką.↩
Taip pat ir Čekijoje, ir Lietuvoje, nesiskyrė atsakymai „sukurti šeimą ir ja rūpintis“. Tai pirmu taikymu atsakė apie 5 procentai sutiktųjų.↩
Turiu fetišą ryškioms šukuosenoms. Gal iš maniškės taip neatrodo, bet užtat trumpos, spalvotos merginų šukuosenos mane žavi. Į jas labai malonu žiūrėti.↩
Šitas straipsnis man priminė, kaip praeitąmet LJD, Alytuje vaikščiojau beveik prie visų iš eilės ir sveikinausi, prisistačiau. tik gailiuosi, kad pernelyg trumpai su tais žmonėmis kalbėjau. Kitąmet, kuomet dalyvausiu LJD Vilniuje, nedarysiu šitos klaidos. Iš pradžių atrodė, jog užkalbinti žmones visiškai iš ,,oro” yra kažkokia nesąmonė (nepaisant to, jog visada drąsiai bendrauju su žmonėmis), bet kuomet išdrįsau likau labai patenkinta! Kai prieini prie nepažįstamųjų su šypsena veide ir draugišku žvilgsniu jis gal ir nelabai susigaudys kas čia vyksta, bet nuotaika tikrai pagerės! Tik, kiek pamenu, didžiausias feilas buvo kai priėjau prie to paties žmogaus antrą kartą ir neprisiminiau jo vardo xD Bet visvien norėčiau pakartot!
Aš sakau! Tai yra jėga.
Ypač padeda ir džiaugtis įvairiais festivaliais – tarkim Laisvės feste, kuris visai nesenai vyko, taip su 8 ar daugiau šeimų ir draugų grupelių pabendravau. Panašiai ir Yaga gathering praeitais metais. Juk smagu pasisveikinti, paklausinėt kaip einasi, kartu pasidžiaugti atmosfera. Svarbu pašnekovams, kad irgi smagu būtų – tada viskas super! :))
Dabar kur tik nueinu bent su vienu žmogum nauju pašneku. Nes įdomu. Jei pavyzdžiui atėjau į meno galeriją, tai įdomu ką, tarkim, ta 80-metė močiutė mano apie tą keistą skulptūrą. Ir panašiai 😀
Geriausias hobis iš visų.
Puiki idėja ir jos įgyvendinimas, norint išmokti bendrauti, o ne auginti savy užsikompleksavusį vienišių. Gal ne visai į temą, bet pasiūlyčiau dar vieną patirtį, kuri ypač padeda, kai liūdna ir trūksta teigiamos energijos. Tad išeini į gatvę ir kiekvienai sutiktai moteriai, nuo vienos dienos iki šimto metų amžiaus, mintyse sakai : „Aš tave myliu”. Privalai sakyti kiekvienai be išimties, nesvarbu ar tai kokia baisi patvorinė girtuoklė, ar kokia simpatijų nekelianti fifa ar šaižiai cypianti maža mergaitė. Tad jokių išimčių ir ne trumpiau kaip valandą, visą dėmesį skiriant šiam užsiėmimui ir nesidomint jokiais savos lyties asmenimis, netikrinant savo mobiliako ir pan. Moterys tą patį turi daryti, pamačiusios vyriškos lyties asmenį. Pabandykit, turėtumėt būti maloniai nustebę. 🙂
Hm. Galima spėju pabandyti. Ypač jei visi aplinkui atrodo baisūs 😮
Danieliau. tu nerealus. Tikkriausiai žmonės teisybę sako – jaunystė daro stebūklus.
Ačiū! Tik esu realus! :’)
Wowowowowowwwww.. Danieliau, nerealu! Įdomus iššūkis, įdomus straipsnis, įdomi mintis, super! Taip ir toliau! O dar šiais laikais, kai visi užsisklendę prie kompiuterių bei išmaniųjų telefonų, toks bendravimo iššūkis yra tikrai vertas dėmesio! Super! 🙂
Šaunuolis!
Sedziu ir galvoju. Lengva juk ! Bet prisimenu realybe – lengviau pasakyta nei padaryta … Priminei dar pasakojima kur azijietis mete issuki gauti 100 „ne” 🙂
Labai šauniai, tačiau nesutinku su vienu dalyku,kad Lietuvoje lengviu būtų megzti pažintis 🙂 Lietuvių būdas gal šaltesnis, gal įtarumo daugiau, bet priejus prie nepažįstamo labiau pagalvotų ko tu iš jo nori, apsukti ar į nosį :)) Labai fainas iššukis, bet manau,kad tikrai neįgyvendinamas Lietuvoje.
Sakote?
Debesylietis Antanas sako kitaip: https://debesyla.lt/kaip-as-mezgiau-pazintis/
Taigi, ar tikrai neįgyvendinama? O gal tai tik pasiteisinimas?
Toks straipsnis prieš rytojaus paskaitas pats tas, nes juk REIKIA bendraut
Na… Nėra būtina. Bet išties galima ir smagu! :))