Vasara be Facebook. Kodėl atsisakiau feisbuko, savo profilius pardaviau ir mieliau pasirinkau darbą?
Šį straipsnį parašė Danielius, skaitomiausio saviugdos tinklaraščio Lietuvoje – Debesyla.lt – autorius.
Mažai išradimų taip greitai įsiveržė į mūsų gyvenimus, kaip Facebook. Net išmanūs telefonai su liečiamais ekranais (…ar kas galėtų naudoti kitokius!?) sulaukė pasipriešinimo iš mygtukinės Nokijos 3310 gerbėjų.
O Facebook?
- „Facebook valdo“, sako kai kurie marketingistai.
- „Facebook labai naudingas mūsų bendruomenei“, sako mano kaimynai.
- „Facebook padeda surasti vakarėlių“, sako vietinės kavinės barista.
- „Facebook puikus nuotraukų archyvas“, sako mano draugas.
- „Facebook nepakeičiamas“, kažkada sakiau aš.
Ne, nebandysiu neigti. Feisbukas išties naudingas įrankis. Su juo gali padaryti tiek daug! Maža šiuolaikinių aplikacijų, kurios (berods) nemokamai suteikia tiek privalumų.
Bet Facebook nėra kiekvienam. Supratau, kad jis nėra man.
Na, ar bent nėra man tiek, kad norėčiau užsukti kiekvieną dieną ir praleisti po 1 – 2 valandas, kiek tikėtina, kad šiuo metu praleidi tu. (Gali išbandyti vieną šių technikų ir pažiūrėti, koks tikslus tavo skaičius).
2018 metų vasarą – pilnai atsijungiau nuo šio socialinio tinklo.
Štai, kas įvyko.
Neįvyko nieko.
Pirmomis dienomis pajutau nulį skirtumo. Galbūt todėl, kad:
- Facebook Messenger palikau ir dar tenaudoju (jam Facebook paskyros nereikia);
- Su Google Chrome programėle Adblock pasislėpiau tik Facebook sienas, ne visą <body></body>, ir neužblokavau su savo Cold Turkey viso *.facebook.com/*, taigi likusiam internete „Login with Facebook“ knopkės vis tiek veikė;
- Apskritai, turėjau vis visą likusį internetą (kuriuo naudojausi tiek pat, kiek anksčiau);
- Savo Facebook grupes, puslapius ir kitą velnią išleidau atostogų ar iškart atidaviau savanoriams kolegoms.
Sėdėjau. Mėgavausi vasara. Instagraminau istorijas. Šių daug priinstagraminau.
Tada pradėjau jausti…
Ar kada matei serialą „Westworld“ (2016)? Vienu metu pradėjau jaustis kaip Maeve. Kažkas buvo ne taip, bet negalėjau apčiuopti…
Pradėjau jausti… Savo pakaušį? Galbūt taip galėčiau nusakyti šį jausmą?
Kaip kokios meditacijos metu – kažką pajutau. Tuomet dar nesurišau. Galvojau, kad tai tiesiog nuostabios 2018 metų vasaros efektas. Saulė, gaivus oras, žiogų čirškimas…
Lengvumas.
Dirbau.
Rašiau ir naujinau straipsnius – kalnu jų, reklamavau savo mokymų platformą ONBO, dirbau ties nauja knyga.
Lengvumas nedingo. Pradėjau netgi vėl anksčiau keltis. Mano kasdienybė ir tikslai tapo tokie skaidrūs ir aiškūs, kaip seniai nebuvo. (Jei išvis kada tokie buvo.)
…Ir taip, pats jaučiu, kad kalbu tarytum man būtų apsireiškęs pats Jėzus ir pasakęs „Žinai, Danieliau, visai kietas tu bičas, norėčiau būti tavo vietoje“.
Bet… Tai tiesiog buvo. Lengviau, nei visados.
Po kurio laiko… Dašuto.
Visgi, keli dalykai įvyko atsisakius Facebook tinklo:
- Mano dėmesio negrobė menkiavertės patirtys. Kai skrolini feisbuko siena – dažnai net nepastebi, ką būtent skaitai. O ten – „Šiandien gėriau skanią kavą“, „Politikas pasakė nesąmonę, kaip netikėta“, „Žiūrėk kokį mėmą radau“ ir kalnas… Ne, pala, reikia didesnių raidžių… K A L N A S reklamos. Tai nėra bėda. Bet visa tai išnyks. Svarbiausiai – tikrai greičiau, nei tu. Facebook nėra idėjų ar darbų portalas. Jei nori idėjų – keliauk į Behance ar Product Hunt, jei nori darbų – LinkedIn. Kokybiškų nuotraukų – Instagram. O jei nori pletkų – Facebook. Pletkai valdo feisbuką. Net rimtesnės diskusijos apie X ar Y, po Olego Šurajevo siena ar feisbuko grupėse – net ir tos nepasiekia bent Hacker news lygio. Bent jau Reddit, dievaži. Tiesa, pletkai nėra blogai! Ne! Bet jie nėra man. Tiesiog. Asmeniškai. Aš jaučiu didelę mirties baimę, egzistencinę tuštumą, vienatvę – taigi trokštu sutelkti dėmesį tam, kas išliktų ilgiau. Galbūt ir tu?
- Taigi pradėjau dėmesį skirti KITOMS menkiavertėms patirtims. Saulės šviesai, šilumai, šildančiai mano pakaušį, vėjui tarp plaukuotų kojų, kasvakariniam žiogų orchestrui, gėlių žydėjimui ir kriaušių nokimui. Vargu, ar gyva gamta ir žmonės aplinkui tave suteikia milžinišką naudą. Tai irgi nėra labai naudinga veikla – stebėjimas. Bet saulė, paukščiai, skruzdės ir vėjas – jėgų suteikia. Kai Facebook – jėgas atima. Menkiavertės patirtys nėra bevertės. Ir jos nėra blogos. Iš esmės, mūsų visų gyvenimai yra beverčiai. Lieka – kaip juo mėgaujiesi? Tiesiog, kai galiu rinktis tarp saulės troškinimo ir feisbuko troškinimo – mieliau rinksiuos saulę. Bent jau atradau, kad taip man maloniau.
- Magiškai atsirado laiko tinginystei. Kaip turbūt jau žinai – tinginiauti naudinga. Tai tą ir dariau. Instagraminau, piešiau komiksus, programavau tinklaraščius draugams, žaidžiau žaidimus ir keliavau po festus. Turbūt, kad tos 1-2 valandos feisbuke magiškai tapo 1-2 laisvomis valandomis dalykams, kuriuos seniai norėjau padaryti. Kaip netikėta? Juokinga, bet aš rimtai nesitikėjau. Tiesiog nepagalvojau. Tik vasarai besibaigiant, kai jau dašuto, kad efektai egzistuoja, supratau, kad kažkaip turiu daugiau laiko, nei anksčiau. Dabar galvoju, kad galbūt anksčiau reikėjo mažiau mokytis laiko valdymo technikų ir daugiau dėmesio valdymo – neskirti jo tam, kas nepadeda.
Dabar jau ruduo.
Ir sugrįžti į feisbuką… Na, nežinau. Gal sugrįšiu. Tikėtina, kad taip – pasigedau savo investuotojų ir draugų psichologinės sveikatos savipalaikymo grupių.
Bet vargu ar ruošiuosi ką daryti su savo siena, ant jos postinti ar rūpintis įvaizdžiu tokiam (man) beprasmiam tinkle kaip feisbuke. Savo verslų puslapius šiuo metu tiesiog atidaviau žmonėms, kuriems būti feisbuke malonu.
Beje, gali pabandyti ir tu.
Gali užblokuoti Facebook su adblock, Cold Turkey arba šiuo pluginu Chrome naršyklei. Jei nepatiks – sugrįši vienu paspaudimu. Galbūt Feisbukas tau patinka. Ir tai yra gerai. Nesakau, kad esi kažkoks blogas ar panašiai. Tiesiog atlikęs šį eksperimentą suvokiau, kad facebook nėra man.
…O jei jauti, kad tavyje irgi sukasi mintis, kad pasaulis platesnis, nei atrodo… Ei, nu. Būkime be feisbuko kartu!
Parašyk komentarą, ką manai!
Ir ar pabandysi, bent savaitei, prisijungti prie tokio iššūkio?
Gaivesnės galvos,
