Įvesk savo el. pašto adresą ir gauk nemokamus straipsnius.

"Danieliau, nesustok rašęs! Skaitau tavo straipsnius ir jie mane įkvepia."

—Viktorija Švelnytė, Interviu.eu autorė

Ar žinai, kaip nuo šiol gali gyventi lengviau?

Jei ne, tai dabar geriausias laikas tai sužinoti:

  • Surask beprotiškai savą gyvenimo tikslą
  • Pradėk siekti to, kas anksčiau buvo neįmanoma
  • Atrask gyvenimo būdą, kurio visada troškai

Įvesk savo el. pašto adresą į laukelį ir spausk "Prenumeruoju!"

Ką daryti, kad viskas būtų lengviau?

Šį įrašą parašė Debesylos draugas, palyginus jaunas, bet jau daug patyręs rašytojas Martynas. Save jis pristato Valtininku, plaukiojančiu valtele po ramų ir skaidrų ežerą. O tai neblogai atitinka jo temas – lengvumą ir kelionę vidinio skaidrumo link. ;)

Taigi, perduodu mikrofoną Valtininkui…


 

lengvumas debesyla valtininkas 600x377 :: Ką daryti, kad viskas būtų lengviau?

Lengvumas – visai ne magija. Kartais jis ranka pasiekiamas.  ::  Autr.: Valtininkas

Nustebinsi mane, jei pasakysi, kad gyvenime nesusiduri su sunkumais. Juk susiduri? Ir aš susiduriu. Visi susiduria. Tuos sunkumus įveikdami sudeginame daug kalorijų ir smegenų ląstelių. Nors ir būna malonu tuos sunkumus įveikus, bet ar nepasvajoji kartais: „kaip būtų gerai, kad viskas būtų lengviau?“

Debesyla klausia „Ar žinai, kaip nuo šiol gali gyventi lengviau?“, o aš atsakau – taip žinau.

Pasidalinsiu tūkstančių metų senumo principu, kuris palengvins visų veiksmų atlikimą. Tokių principų yra ir daugiau, bet aš išsirinkau vieną iš stipriausių. Taigi, laikykis, tuoj pakilsi į orą (nes pajusi lengvumą).

Kas gali būti sunku?

Prieš kalbant apie lengvumą, reikia suprasti, kas tas sunkumas, kurį mes čia kilnosim. Sunkumai gyvenime yra veiksmai, kuriuos mes turime atlikti, ir kuriems reikia labai daug energijos, pastangų, pasiruošimo ar pasiryžimo. Tiek daug, kad tokie šūksniai kaip „Just do it!“ tiesiog nesuveikia.

Sunkumai būna trijų rūšių – proto, bendravimo ir kūno.

Protui gali būti sunku priimti sprendimą, pasirinkti tarp kelių alternatyvų, sugeneruoti idėjų, sugalvoti kaip išspręsti vienas ar kitas gyvenimo užduotis.

Bendraujant taip pat tyko daug sunkumų – juk gali būti sunku atsiprašyti, paprašyti paslaugos ar pagalbos, sunku kalbėti viešai, pranešti nemalonią naujieną, sunku derėtis.

Kūnas gi patiria sunkumus, kai mes jį verčiame atlikti fizinius pratimus, laikytis režimo, dietos, sunku būna atsistoti ir išeiti kai kas nors užkniso, į snukį duoti taip pat sunku. (Jei taikysi principą – viskas bus lengviau. Ir geri darbai, ir blogi.)

O kodėl sunku?

Nes daugelis šitų veiksmų taip įsipina į apmąstymų ir vertinimų voratinklį, kad imi nebesusigaudyti ar gerai tai ar blogai, daryti tai ar ne, noriu ar nenoriu. Pradedi galvoti, kad kitiems tai nepatiks, nenaudinga, nereikšminga, neaktualu, negražu, tada pačiam pasidaro nebeaktualu, tada dingsta motyvacija ir tada reikia save priversti imtis veiksmo ir veiksmas pasidaro toooooks sunkus… kad nebesinori nieko daryti iš viso.

Sakoma, kad daryk iš karto ir nieko nelauk!. Tada, atseit, nespėsi įsivelti į perteklines analizes. Gal ir taip, bet mes kalbam apie tuos atvejus, kai „Just do it!“ neveikia.

Tai ką daryti?

Jau jaučiu, kaip nekantrauji išgirsti atsakymą. Bet Tu jį jau žinai. Jam tūkstantis metų.

Tūkstančių metų senumo principas kurio niekas nenaudoja

Nustok viską vertinti. Turiu omenyje nemėgink pavadinti, klasifikuoti, reitinguoti, lyginti, apibūdinti, apibrėžti, įvertinti balais, sureikšminti, priskirti etiketes ar stereotipus.

Priimk viską taip, kaip tuo momentu gaunasi.

Atrodytų, kad čia kalbu apie tai, ko reikia nedaryti, vietoj to, ką daryti, bet žinok, staiga nustoti vertinti nepavyks. Reikia sau nuolatos priminti, kad nereikia vertinti, stebėti ar nepradėjai vertinti, o jei pradėjai, iš karto vėl priminti – „aš nemėginu nieko iš anksto vertinti, priimu taip, kaip tuo metu gaunasi“.

Biblijoje parašyta „Neteiskite ir nebūsite teisiami“. Suprask – jei nemėginsi įsprausti į savo sugalvotos vertinimo skalės rėmus kitų, jie Tavęs irgi nespraus. Budistų raštuose kalba apie šunjatą (tuštumą) ir kad kiekvienas šio pasaulio objektas yra šunjata (tuštuma).

Tai reiškia, joks objektas kaip pats savaime jokio vertinimo neturi, vertinimus, apibūdinimus sugalvoja žmonės.

O tai kas iš to?

Štai kas būna, kai prieš spręsdamas užduotį ją mėgini įvertinti:

  • Visų pirma iššvaistai daug jėgų nuspręsti juoda tai ar balta, žalia ar geltona.
  • Kartais įsiveli į vidinius svarstymus ir niekaip negali apsispręsti dėl to, žalia visgi tai ar geltona. Tada iš viso viskas sustoja, tenka atidėti darbą kitai dienai.
  • Jei įvertinti nepavyksta, apima nusivylimas ir atrodo, kad nebesupranti ką reikia padaryti. Nors pats veiksmas kurį reikėjo padaryti yra aiškus.
  • Jei įvertinti pavyksta, tada ima atrodyti, kad jau žinai kaip viskas bus ir tada arba atsiranda baimė, kad viskas bus blogai, ir nebesinori nieko daryti, arba ima atrodyti, kad viskas ir taip bus gerai, ir nebesinori nieko daryti.
  • Blogiausia, kad taip sunkiai priskirti įvertinimai ima atrodyti absoliučiai teisingi ir neginčijami ir kad visi kiti žmonės pasaulyje duotų tokius pačius įvertinimus. Iš to kyla dauguma konfliktų.

Jei atsikratysi įpročio viską vertinti, taps lengviau, nes lieka tik pats veiksmas kurį reikia padaryti, neapipintas reikšmėmis, klasifikacijomis, palyginimais, pavadinimais, apibūdinimais.

Kai lieka tik veiksmas, gal galvoti apie tai kaip jį atlikti, nebereikia spręsti moralinių problemų, kurias visai be reikalo su juo susieji.

Taigi kodėl geriau nevertinti?

lengvumas begant kopiant 600x372 :: Ką daryti, kad viskas būtų lengviau?

Alpinistas: Oho, pasirodo galima ir lengviau! Bėgikas: Uff kaip sunku.  ::  Autr.: Valtininkas

Štai kokia nauda Tavęs laukia, kai nustosi viską vertinti:

  • Kai nustoji vertinti, atlaisvini daug energijos.
    Nes priskirti vertinimus kainuoja daug proto pastangų. Vietoj to, kad mėgintum nuspręsti ar ledai raudoni ar mėlyni – juos tiesiog suvalgai.

    Padaryk tą patį su rimtesnėmis problemomis – prieš pasidalinant idėja nemėgink įvertinti ar ji gera ar bloga – pasakyk, o tada tegu vertina kiti. Prieš einant sportuoti nemėgink įvertinti ar pavyks numesti (ar priaugti, čia kaip kam) 2 kg per šią savaitę ar ne, tiesiog sportuok.

  • Kai nelieka vertinimo, sumažėja baimė susijusi su užduotimi.
    Vėl grįžtam prie ledų. Jei nemėginsi įvertinti ledų temperatūros, nebijosi nušalti liežuvio. Juk žinai, kad nuo ledų liežuvio nenušalsi, tačiau mistinis -5°C gali atrodyti grėsmingai.

    Jei nemėginsi įvertinti kiek žmonių klauso Tavo pranešimo auditorijoje, bus drąsiau. Juk „pustuštė salė“ skamba drąsiau nei „100 žmonių“. Jei atsisakysi iš piršto laužto spėjimo, kad 50% vairuotojų yra „kelių ereliai“, bus mažiau baisu vairuoti.

  • Kai nelieka vertinimo, neatsiranda trukdančios emocijos.
    Jei nemėginsi įvertinti, kiek balų ledai gautų „sveiko maisto“ skalėje, juos suvalgyti bus lengviau, nes nekaltinsi savęs. Jei nevertinsi elgetų kaip „veltėdžių išmaldos kaulytojų“, galėsi lengvai ir be pykčio pro juos praeiti. Jei nevertinsi gulėjimo lovoje šimto procentų „palaimos skalėje“, gulėjimas teiks mažiau džiaugsmo ir bus lengviau keltis.
  • Kai nelieka vertinimo, nebereikia kovoti su savimi.
    Jei priskirsi sau įvertinimą „žaliavalgis“, tai pasmerksi save kovai su potraukiu ledams (jei, tarkim, tokį turi). Homo sapiens nėra žaliavalgis, čia yra new age išmislas. Jei priskirsi įmonei, kurioje dirbi įvertinimą „kapitalistinės kiaulės“ ar „Afrikos vaikų išnaudotojai“, tikrai reikės save perlaužti, kad prisiversti nueiti į darbą.
  • Kai nelieka vertinimo, nebereikia kovoti su įsivaizduojama aplinkinių reakcija.
    Jei negalvosi, kad ledus valgo tik „apsirijėliai“, juos valgyti bus lengviau, nes nebus baisu pasirodyti „apsirijėliu“. Jei nevertinsi savo nuomonės išsakymo, kaip veiksmo, kurį atlieka tik „įžūlūs žmonės“, bus lengviau išsakyti savo nuomonę, nes nebijosi kitų suerzinti. Juk kitas žmogus sakys, kad ledus valgo „gurmanai“, o savo nuomonę išsako „protingi žmonės“.
  • Kai nelieka vertinimo, protas išlaisvinamas nuo įprastų mąstymo šablonų.
    Jei neapibūdinsi ledų ant pagaliuko, kaip „valgomų laikant už pagaliuko“, tai galėsi juos valgyti kaip tik patinka. Susidėk į stiklinę, užpilk persikų sultimis ir kabink šaukšteliu. mmm… Jei neapibūdinsi laikraščio kaip „skaitymo daikto“, galėsi jį panaudoti kaip tualetinį popierių. Jei neapibūdinsi taburetės kaip „sėdėjimo daikto“, galėsi ją sukūrenti malkoms.

    Kai priskiri apibūdinimą, apibūdinimas iš karto pasako ką turi daryti. „Mokinys“ – mokytis. „Darbuotojas“ – dirbti. O kodėl negali tiek vienas, tiek kitas kurti? „Rašytojas“ – rašo. „Verslininkas“ – uždirba pinigus. O kodėl negali abudu svajoti?

Vienas esminių idėjų generavimo sesijos (brainstorm) principų yra išsakytų idėjų nevertinimas. Pasakė – užrašei. Tik tada, kai idėjų prigeneruota pakankamai, galima jas vertinti ir rinkti geriausias.

Nevertinimas – labai senas ir plačiai žinomas principas versle, tačiau retas jį naudoja kasdieniame gyvenime.

Idealo link

Jei negalvosi, kokia gyvenimo prasmė, nesistengsi savo gyvenimo vertinti, gyventi bus lengviau. Jei nesistengsi įvertinti kitų žmonių (šitas toks, anas kitoks) bus lengviau su jais bendrauti. Jei nesistengsi įvertinti savęs (o aš visada darau taip nes esu toks) išlaisvinsi save iš savo paties rėmų ir bus lengviau.

Juk kai muzikantas kuria muziką, jis kuria tai, kas jam ant dūšios, tuo instrumentu, kuriuo moka. Paskui ateina vertintojai ir pasako „tai džiazas, geras džiazas“. O kas būtų, jei jis iš pat karto stengtųsi pataikyti į gerą džiazą? Ar būtų tada atsiradęs Tavo mėgstamas muzikos stilius?

Vertinimai mus uždaro, užrakina jau sugalvotų ir atrastų dalykų pasaulyje. Jei nori judėti laisvai ir lengvai, neatsitrenkdamas į kažkieno kito sukurtus apribojimus, nustok vartoti kitų priskirtus vertinimus.

Aš nesu rašytojas, aš tiesiog rašau. Klausimas yra ne kas Tu esi, o ką Tu darai? Nesivargink savęs įvertinti, tai padarys tie, kas rašys Tavo biografiją.

– Valtininkas

0 Komentarų, būk pirmas!

Beprotiškų iššūkių metai: Mėnesis be interneto tarp 23 ir 11 valandų

Edgar Moroz Chernobyl tv :: Beprotiškų iššūkių metai: Mėnesis be interneto tarp 23 ir 11 valandų

Foto autr.: Edgar Moroz – nuotrauka iš Černobylio

Kovo mėnesį buvau išsikėlęs sau ketvirtąjį Beprotiškų iššūkių metų išbandymą – nenaudoti interneto nuo 23 iki 11 valandos. Arba kitaip tariant – lygiai pusę paros. Be jokių išlygų.

Štai ką aš patyriau per 31 mėnesio dieną, ką išmokau iš iššūkio ir atsakymas ar rekomenduoju iššūkio imtis tau pačiam.

Skaityk toliau… / Skaityk toliau… /

5 Komentarai, prisijunk ir tu.

5 Lietuviški tinklaraščiai, (beveik) įdomesni už Debesylą

Daugiau nei prieš šešerius metus aš buvau paprastas, geresnio gyvenimo ieškantis vaikinas. Tai buvo puikūs laikai –  kai pavasaris ateidavo pavasarį, aš dar negalvojau apie rašymą, o Rusai nebandė okupuoti Lietuvos.

Taip pat tai buvo metai, kai pirmą kartą pabandžiau ieškoti atsakymų lietuviškame internete… O atradęs tekstus Delfiuose prakeikiau save.

Tikiu, kad su tuo esi susidūręs pats – prasto turinio internete netrūksta. Ir taip kyla klausimas: kaip nurinkti gardžiausią grietinėlę nuo ne tiek gardaus skystimo?

5 įdomiausi lietuviški Debesyliški tinklaraščiai :: 5 Lietuviški tinklaraščiai, (beveik) įdomesni už Debesylą

Ne, ne šiaip įdomiausi. O įdomiausi ir dar panašūs į Debesylą!

Norėdamas tau padėti, atsakymų ieškotojau, sudariau penkių geriausių (ir įdomiausių) lietuviškų bei panašių į Debesylą tinklalapių sąrašą. / Skaityk toliau… /

11 Komentarai, prisijunk ir tu.

Ką aš patyriau per 28 rašymo dienas

Užrašai raštu sąsiuvinyje :: Ką aš patyriau per 28 rašymo dienas

Tai mano stalas besiruošiant rašyti naują Debesylos tekstą.

Gal kiek pavėluotai, bet triskart valio – vasaris baigėsi. O su juo baigėsi ir trečiasis, Mėnesio su rašymu (bent 500 žodžių kasdien), iššūkis – turbūt sunkiausias Beprotiškų iššūkių metų išbandymas.

Iššūkio tikslas buvo gan paprastas: kasdien parašyti po vientisą, rišlų ir bent 500 žodžių ilgo tekstą. Už praleistas dienas atbuline data prirašyti negalima.

Šio išbandymo ėmiausi tikėdamasis išmokti (ir įprasti) daugiau rašyti, patobulinti savo rašymo įgūdžius, išbandyti naujus rašymo būdus.

…Ir tikslą pasiekiau. Dalinai. / Skaityk toliau… /

16 Komentarai, prisijunk ir tu.

Kodėl tavo idėjos miršta ir ką daryti, kad jos sužydėtų

idejos mirsta :: Kodėl tavo idėjos miršta ir ką daryti, kad jos sužydėtų

Geros idėjos miršta. O be gerų idėjų nebus ir geros kūrybos. :: Autr. Vancouver Film School

Faktas: Idėjos miršta. Ir devyniais atvejais iš dešimties mes net nepastebime, kaip jos nukeliauja iš “padaryti rytoj” sąrašo į “padaryti kažkada” (arba niekada) sąrašą.

Tu tikrai tai patyrei. Galbūt vieną dieną tau netikėtai į galvą šovė geniali idėja, o tu ją, būdamas protingu žmogumi, užsirašei padaryti artimiausią savaitgalį… 

Tik vaje vaje savaitgalį nutiko kažkas netikėto: orai subjuro, automobilio akumuliatorius išsikrovė, pramiegojai žadintuvą ar kažkas panašaus. O tavo geniali mintis nusikėlė kitai dienai. 

Tai yra dienai, kuri niekada neateis.

Ir štai visa istorija – pradžioje turėjai, rodos, neįveikiamą idėją, kuri atneštų tau laimę, sveikatą, turtus ar kad ir ko trokšti, o jau pusmetis kaip nė per žingsnį nepasistūmėjai tikslo link.

Jei skaitant šitai atsiminei savo nebaigtus darbus, štai, ką siūlau – pamiršk. Tavo senos idėjos yra mirusios, palaidotos ir supuvusios. Geriausia, ką dabar gali padaryti, yra nueiti prie jų kapo, uždegti žvakutę ir susitaikyti su jų mirtimi. / Skaityk toliau… /

9 Komentarai, prisijunk ir tu.