Dienos tikslas: 784 žodžiai. Parašyta: 785.
Tai atėmė žadą ir išplėšė iš lūpų paskutinį kvapą. Atsikvėpiau, o galva sudūzgė.
„Arena… Kas čia nutiko!? Ar tai Ovidijaus kūjis!?“
Kitas arenos galas buvo pilnas dulkių, pilkų, nesiliaujančiai plūstančių dūmų… Ir – ar tai viršutinė jos dalis dingo, o fone matosi miesto dangoraižiai? Arenos sienos pirmai buvo aukštos ir vientisos, o dabar jose akivaizdžiai buvo milžiniškas tarpas. Kokio didumo, nemačiau per dulkes, bet jis buvo.
Pažvelgiau į Arenos šonus. Miniatiūrinės žmonių figūrytės pradėjo plūsti tolyn nuo artėjančių dūmų ir banguoti. Minios šauksmai netilo.
Ir tada pamačiau Ovidijų, žiūrintį į artėjančią smulkių dulkių bangą, rodos, tiek pat nustebusį, kiek ir aš. O priešais jį, šventyklos griuvėsių stoge, styrojo jo plaktuko rankena.
„Tai ne jo kūjis!“
Netikėtai dūmuose sužybsėjo violetinė spalva ir vėl kažkas susprogo ausų būgnelius plėšančiu garsu. Greit užsidengiau vieną ausį delnu, o kitą pabandžiau uždengti petimi, nes, visgi – trukdė akmuo delne. Tačiau tai triukšmo nelabai sumažino. Tiksliau – beveik visiškai ne.
Ovidijus taip pat pakėlė rankas ir užsidengė akis, nes po sprogimo dūmų dar padaugėjo ir jų banga dar paspartėjo. Po akimirkos ji atskriejo iki Ovidijaus, o tada tuoj ir iki manęs. Dulkės ir dūmai plūdo į nosį bei gerklę, dusino, neleido kvėpuoti ir išvis kažko galvoti.
Bandžiau užsidengti tai ausis, nuo triukšmo ir gaudesio, tai burną ir akis, nuo dulkių ir dūmų. Tačiau viskam kartu trūko rankų. Arba gero veido uždangalo.
Grumesys pamažu liovėsi, taigi galėjau susikoncentruoti tik ties dulkėmis. Pabandžiau atsimerkusi apsižvalgyti ir sugalvoti, kur bėgti, tačiau dulkių buvo taip tiršta, kad jos kaip mat užlipino man akis.
– Atsiklaupk, bus lengviau, – išgirdau Akmens balsą.
Sulenkiau sveikąją koją ir priklaupiau. Lengviau nepasidarė, bet tai turbūt buvo geriau, nei stovėti su skaudančiomis visomis kūno galūnėmis ir nugara bei bandyti neįkvėpti smulkių dulkių bei smirdančių dūmų.
Bzzzzzzz, pradėjo zysti ausų būgneliai. Jie pagaliau atsiklijavo po triukšmo ir pradėjau girdėti šiek tiek aiškiau. Girdėjosi panikos riksmai. Kažkur virš manęs kažkas zvimbdamas praskrido, o triukšmingame Arenos gale girdėjosi jau visai palyginus tylūs gurmėjimai, lyg akmenys, kurie dar laikėsi apgriuvusiose sienose, kristų žemyn.
„Sprogimas? Ten kažkas sprogo!? …Man reikia iš čia bėgti!“
Giliau įkvėpiau oro. Sukosėjau, bet sukaupusi jėgas vėl atsistojau. Pasisukusi į kitą pusę nuo dulkių pajutau, kaip šios ir vėjas pradėjo judinti mano nudžyrintą kraujuojančią nugarą, tačiau čia bent buvo mažiau dūmų. Vėl sukosėjusi tvirčiau sugniaužiau Akmenį ir pirma pradėjusi lėtai eiti, pasileidau bėgti. Kažkur. Tolyn nuo sprogimo centro, nes, kad ir kas ten įvyko, negalėjo būti gerai.
Bėgant pro mane skriejo kiti griuvėsiai ir kolonos, kol galiausiai išbėgau į tuščią dulkėtą lauką – Arenos aikštės pakraštį. Kadangi dulkės per tą laiką pradėjo bent kažkiek sklaidytis, priešais save regėjau milžinišką sienos šešėlį, o apačioje – keliais metrais už mano galvą aukštesnę pakopą.
„Čia niekaip neužlipsiu.“
Apsižvalgiau ir pasileidau bėgti palei griuvėsius – kažkur sienoje gi turėtų būti kažkas tokio, ant ko galėčiau užlipti. Net jei čia viskas buvo sukurta, kad neišbėgčiau, turėčiau rasti bent vartus.
Po akimirkos supratau, kad prabėgusi toliausią nuo sprogimo Arenos šoną ratu pradėjau artėti iki sprogimo epicentro.
– Ieškok vietos, kur galėtume užsiropšti ant išorinės sienos, – pamokančiai tarė Akmuo.
– Žinau, žinau! Kaip manai, ko aš čia ieškau? – susierzinusi ir uždususi nuo bėgimo bei dulkių suurzgiau jam atgal.
– Ne tai turiu omenyje, durne, – atšovė tas. Ir tada po trumpos pauzės tuojau pridūrė, – Pala! Taip, bėk tiesiai!
„Ką jis turi omenyje? Jis kažką mato?“
Bėgdama ten, kur ir buvau planavus bėgti – tiesiai, bandžiau įžvelgti, ką Akmuo galėjo pamatyti priekyje. Bet nieko neįžvelgiau.
„Pala, jis išvis turi akis? Kaip jis išvis kažką mato?“
Atsukus Akmenį į save pažvelgiau į jį. Jis atrodė kaip tiesiog didelis žalsvai raudonas kristalas.
…Ir tuomet vos nenugriuvau ant žemės, užkliuvusi už kažkokio akmens. Greitai išsitiesiau ir susitelkiau atgal į bėgimą dulkių debesies link.
„Paklausiu kada vėliau.“
Kuo arčiau bėgau, tuo buvo aiškiau, kad Arenoje įvyko ne šiaip mažytis griuvimas. Jai trūko viso gabalo sienos!
Už dulkių debesų ir dūmų uždangos žybčiojo kažkokios geltonos ir raudonos šviesos, kažkas kažką rėkavo. Virš manęs vėl prazvimbė dideli tamsūs objektai ir dingo už Arenos sienų. Arenos siena buvo ne šiaip sugriauta, bet ji išsilakstė tiesiog gabalais, milžiniškais akmeniniais blokais. Kuo arčiau centro – tuo daugiau ir didesnių buvo šių pribarstyta ir jie painiojosi po kojomis.
– Nesustok ir arčiau sienos. Kairėje, – vėl prakalbo Akmuo.
Dulkių debesyje vis tiek nemačiau, kur tiksliai bėgu, taigi pasiklausiau jo žodžio. Mačiau gal tik žingsnį ar du priešais save, taigi, kai iš nežinia kur nusiritę milžiniški geltonai žalsvi kristalai, gulintys įsirėžę į žemę, išnirdavo priešais nosį, tuoj tekdavo keisti savo trajektoriją ir bandyti juos apibėgti.
Kažkur tolumoje kažkas pradėjo kažką skanduoti. Nuskambėjo kažkokie balsai per garsiakalbius… Ir galbūt žmonių klyksmai, galbūt sirenos. Kas tai buvo, nesupratau dėl atstumo. Tolumoje kažkas dunksėjo ir bumbsėjo.
„Kas čia vyksta? Akivaizdu, kad Arenos žiūrovams ir rengėjams tai buvo netikėta. Kaip ir Ovidijui!“
– Kas čia vyksta?- bebėgdama ir giliai šnopuodama kreipiausi į Akmenį.