Aš tik norėjau mylėti.
Tai viskas, ko troškau.
Mylėti. Duoti. Žiežirbuoti.
* * *
Visai neseniai rašiau laišką merginai, kurią, pats tuo netikėdamas, įsimylėjau. Na, ar labiau susižavėjau. Laiške jai atsakinėjau į mano paties užduotą klausimą – kas yra meilė?
Daviau jai tris atsakymus.
…Tačiau nė vienas jų nebuvo tikrasis. Toks, kuriuo išties tikėjau. Savo atsakymą nutylėjau.
Kodėl? To nežinau. Galiu tik spėti, kad galbūt bijojau pasakyti per daug. Galbūt bijojau pasakyti tai, kas ateityje įskaudintų. Galbūt nenorėjau ištęsti laiško, kuris ir taip buvo rekordiškai ilgas…
Nors… Turbūt, kad bijojau. Taip. Juk tą akimirką mane buvo vėl užklupęs Beviltiškumo Jausmas.
* * *
Kartais vidury darbų, ištraukęs iš kompiuterio ausinių kištuką, įsijungiu epinę, galvoti verčiančią muziką… Tuomet krentu nugara ant lovos, užsimerkiu ir svajoju.
Panašiai kaip darau šią akimirką. Priguliu. Iškvėpiu visą orą iš savo plaučių, išmetu pašalines mintis… Ir leidžiu idėjoms plaukti ten, kur jos nori.
Užsimerkiu.
Klausausi „Sostų žaidimo“ muzikos takelio „Šviesos karys“. Įkvėptas oras sunkus, tačiau bekvapis, o lova minkšta, kaip ir jai pridera. Pro užmerktus akių vokus vos įžvelgiu stalinės lempos šviesą, tačiau manęs tai nebeblaško.
Aš vėl patekau į savo vaikišką kūną. Jaučiuosi atviras, paprastas ir nuoširdus. Aš svajoju.
…Kad myliu merginą.
O tuomet, po nežinia kiek minučių, vėl atsimerkiu.
* * *
Nors to moksliniu pagrindimu nesidomėjau, tačiau esu skaitęs, jog pasaulyje egzistuoja trys žmonių tipai: Imantys, Duodantys ir Prisitaikantys. O blogo tipo, anot to teksto, nėra.
1) Imantys – tie, kurie ima. Jie nori daug ir siekia dar daugiau. Jei duosi – jie paims, nes neimti būtų kvaila.
Šie žmonės gimę būti verslininkais ir gyventi ramų gyvenimą. Jie visada gaus tai, ko trokšta. Jie visur mato galimybes gauti ir visada jomis pasinaudos.
2) Duodantys – tie, kurie duoda. Jie dalina save ir savo turtą, nes tik tame mato džiaugsmą. Jei prašysi – jie duos, nes neduoti būtų kvaila.
Šie žmonės gimę būti mokytojais, gydytojais, aktoriais, policininkais ir kitokiais geradariais. Jie nemato prasmės saugoti tai, ką kiti gali panaudoti geriau. Jie atiduos viską, jei matys, kad tau reikia.
3) Prisitaikantys – tie, kurie ieško lygybės. Jei duosi – jie duos. Jei imsi – jie ims.
Šie žmonės gimę būti… Na, pačiais tvarkingiausiais ir galbūt geriausio tipo žmonėmis. Jie niekad per daug nereikalaus. O taip pat niekada per daug nekankins savęs duodami.
* * *
Viskas, ko tenorėjau, tai tik mylėti.
Apsikabinti ją – tą susapnuotą merginą… Ir būti kartu.
Nesidulkinti kaip per tuos romantinius filmus. Nesilaižyti, kaip kartais matau jaunas poras parkuose. Net nesilaikyti už rankų, kaip regiu senas poras prekybos centruose.
Tik apsikabinti ją. Šią tamsią dieną ir šviesią naktį. Gulėti nuogiems, užsiklojusiems tik ploniausia antklode. Ir būti kartu.
Kalbėti ir žinoti, kad ji klauso. Tylėti ir žinoti, kad ji tuoj prašneks pati.
* * *
Mano svajonėse visad buvai tu.
Taip, tu. Mergina, kuri duoda.
Mergina, kuri neskaičiuoja, kuri mato, kai duoda kiti ir sako jiems „ačiū“. Kuri yra drąsi. Pakankamai drąsi mylėti ir būti atvira.
Svajonėse aš tave regėjau. Mes sedėjome kavinėje, ant lovos krašto, tavo namų laiptinėje, po pušimi miške, ant suoliuko parke ar tuščiame troleibuse.
Aš tau nusišypsodavau. Tu man nusišypsodavai du kartus.
Aš tau rašydavau laiškus. Tu man į juos atsakydavai.
Aš tau ruošiau pusryčius. O tu man vakarienę.
Mes skaitėme knygas. Mes gulėjome apsikabinę. Nuogi. Tą karštą vasaros naktį. Mes žaidėme šachmatais. Tu man pasakojai apie savo vaikystę. Aš pasakojau apie tai, ko labiausiai pasaulyje bijau.
Aš žinau, kad šios svajonės paikos ir vienpusės… Tačiau aš tai regėjau.
Mes mylėjom vienas kitą. Vėliau gal netgi išsiskyrėm. Tačiau net ir skyrimosi metu išlikom atviri. Taip, kaip būname atviri tik su žmonėmis, kurie mums labiausiai rūpi.
* * *
Savo laiške aš nutylėjau atsakymą, kurį laikau teisingu. Atsakymą, ką aš vadinu tikra meile.
Meilės skonių daugiau, nei pasaulyje yra patiekalų receptų. Ir tai priklauso ne tik nuo išorės – su kuo, kur, kada ir kaip esame, bet ir nuo mūsų pačių požiūrio.
O mano įsitikinimu… Meilė yra davimas.
Krikščionys manimi didžiuotųsi. Jie sakytų, kad štai, tikrą Kristaus žodį nešu. Tačiau tai sakau ne dėl savo religingumo.
…Tai tik mano skonio receptorių paveiktas tikėjimas. Taip meilę suvokiu aš. Taip ją rodau kitiems. Taip elgiuosi, kai įsimyliu.
* * *
Pripažinsiu – galbūt esu kvailas, pernelyg greitai susižavintis trenktas romantikas. Tai mano silpnoji vieta. Viena iš daugelio.
Tačiau, kai aš įsimyliu, nebegaliu susivaldyti. Man tai tampa sunku ir nemalonu… O ir dažnai nematau to prasmės.
Kai įsimyliu, aš duodu kiek tik galiu.
Vietoj to, kad sėdėčiau feisbuke, rašau laiškus kaip šį. Vietoj to, kad miegočiau, važiuoju pas tave, nors gyveni už šimto dvidešimties kilometrų. Vietoj to, kad skaičiuočiau, ką gaunu… Tai daryti pamirštu.
Tačiau visa tai baigiasi. Ateina Tas Beviltiškumo Jausmas.
Klausi, koks tai jausmas? Atsakysiu: tai jausmas, kad duodu ir stengiuosi veltui. Kad dalykas, ką moku geriausiai… Visai nepadeda.
Staiga ateina diena, kai tu man nebesakai „ačiū“. Tu man pirma neparašai. Tu nebekreipi dėmesio į mano dovanas. Tu nepratari nė žodžio. Tu nebeparodai nė menkiausios emocijos.
Tuomet man kyla jausmas, tarytum tau būtų nusispjauti.
Aš jaučiuosi įskaudintas bei išnaudotas. Saugodamas save prisiverčiu skaičiuoti tai, ką duodu… Ir man tai visai, visai nepatinka. Geriau jau nedovanočiau išvis.
Staiga aš nebesijaučiu savas.
* * *
Kai aš užsimerkiu, svajoju, kad esu atviras.
Visą gyvenimą mane mokė – nebūk atviras, nesakyk, ką galvoji, nebūk savimi, būk geresnis nei esi. Tik taip įmanoma tapti geresniu nei kiti. Tik taip kažką pasieksi.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad būti atviru malonu. Juk sakyti ir rodyti teisybę yra lygu parodyti savo slapčiausias proto kerteles.
Kai aš užsimerkiu, tampu atviras. Tampu skaidrus kaip krentanti elnio ar stirnos ašara. Tampu savimi.
* * *
Viskas, ko norėjau, tai tik mylėti tave.
Būti su tavimi.
Kelti liepsnas ir žiežirbuoti, tarytum žiežirbuoja kardas, trinamas į besisukantį aštrinimo akmenį.
Norėjau su tavimi keliauti. Ne tik per nepažįstamas valstybes, bet ir per mūsų gyvenimus. Norėjau su tavimi tobulėti ir mokytis. Tapti pasaulį keičiančia jėga.
Būti. Gyventi. Žaižaruoti.
* * *
Esu duodantis žmogus.
Tai mano būdas.
Man patinka dalintis, mokyti, padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Man patinka tai daryti, nes jei to nedaryčiau – nematyčiau jokios prasmės gyventi.
Man patinka, kai iš manęs ima ir sako „ačiū“. Nes aš tai pasakau visada – net jei pagalba ir ne itin padėjo.
Man patinka matyti, kaip žmonės auga ir tobulėja. Kaip jie suranda kitus žmones, apie kuriuos papasakojau. Patinka matyti, kaip jie tampa laimingais.
Tai mano būdas.
* * *
Aš tik troškau mylėti.
Gyventi atvirai ir būti tyram.
Mylėti. Duoti. Žiežirbuoti.