Dienos tikslas: 449 žodžiai. Parašyta: 507.
Ne, ne tai, kad juos sudėjus į antraštę gausis kažkas tokio įdomaus, jog paspausi paskaityti.
Šie trys tipai:
- Tikintys Dievo galia.
- Tikintys Dievo galia.
- Tikintys Beprasmybės galia.
Tiki tuo pačiu:
Viskas, kas nutinka blogo – tėra Dievo darbas. Ir todėl nereikėtų nervintis, verkti ir kitaip save žudyti keliant kortizolio ir adrenalino kiekį kūne – derėtų spjauti bei susitelkti į tai, kas gera.
Kažkoks mulkis įvažiavo į tavo automobilį ir pabėgo iš įvykio vietos?
Ką padarysi, Dievas yra didis – jis žino, kas yra geriau.
Ruošeisi surengti koncertą savo draugams gražiam parke, tačiau pradėjo lyti?
Ką padarysi, Dievas yra gailestingas – jis tik apsaugojo tave nuo kažko blogesnio.
Kažkas atsistojo priešais tave eilėje link prekybcentrio kasos?
Ką padarysi, toks gyvenimas – vis tiek daug laiko nebūtum sutaupęs.
Tave paliko?
Nieko tokio, gyvensi toliau.
Tavo darbą supeikė?
Nieko tokio, bandysi iš naujo.
Tave aprėkė ir išėjo?
Nieko tokio, tu ir neturi visiems aiškintis.
Tau nebūtina visko priimti asmeniškai.
Jei įvyko kas nors bloga – nereiškia, kad tai įvyko dėl tavęs. Ir net jei tau sako, kad dėl tavęs – net ir tuomet nereiškia, kad dėl tavęs.
Kartais dalykai įvyksta.
Tiesiog.
Toks. Prakeiktas. Gyvenimas.
Dalykai ima ir įvyksta, o tu net nepagalvojai, kad tai gali įvykti!
Tau nebūtina visada būt pasiruošus.
Nes tu ir negali to padaryti.
Kartais pradeda lyti, nes kažkur, 2 kilometrai virš tavęs, vandens lašiukas tėvelis labai mylėjo vandens lašiukę mamytę ir… Na, dalykai įvyksta.
Kartais važiuojant iki parduotuvės nusipirkti pavasarinių ledų prasiduri padangą kažkokiu atsitiktiniu varžtu.
Kartais net nueini į pasimatymą, nepajutęs, jog iš tavo burnos dvokia svogūnais ir nežinia kokiu pragaru.
Ar galėjai tai numatyti?
Jei esi aiškiaregis – be abejo. Jei esi sveiko proto – nelabai.
Tau nebūtina verkti, kai įvyksta kažkas blogo.
Nes gyvenimui nusispjaut, kas tau įvyksta.
Nes Dievams NUSISPJAUT, kas tau įvyksta.
Jei nuoširdžiai – man irgi – nusispjaut.
Kodėl kažkas blogo taip tau rūpi?
Ar tikrai tiki, kad paverkus kažkas pagerės? Kad nuėjus pasiguosti pas draugą ir jam pasakius „Na taip, jie visi blogi“ pasaulis pasikeis?
Velniop tai.
Pasauliui yra pochui. Kodėl tau nėra pochui?
Skaitant dar antikos laikų Romos raštus, kaip politiko ir filosofo Marko Aurelijaus, gali rasti pastebėjimų apie dalykus, kurių numatyti negali.
Skaitant Senąjį testamentą rasi tą patį. Kartais Dievui užeina ir jis nusprendžia visus patvindyti ar sudeginti kokį miestą ar du.
Skaitant daugelį kitų senovinių tekstų rasi, prakeiktai, tą patį.
Gyvenimas yra beprasmis.
Tu esi tik dulkė.
Niekam nerūpi tavo ateitis.
Niekas nepasikeis, net jei labai daug ką darysi.
Vis tiek visi žūsime.
Taigi kodėl nesusitelki į tai, kas svarbiau?
Tu, užtat, gali džiaugtis.
Džiaukis, nes gyveni. Džiaukis, nes esi. Džiaukis, nes dar gali džiaugtis.
Ir nesvarbu, kokiu Dievu tiki – Dievu, Dievu ar Dievu.
Leisk Dievams būti Dievais.
Leisk jiems daryti dalykus.
O tu gyvenk.
Nes tu gali.
Viskas bus gerai. Ir yra, kai pažvelgi į tai, kas pozityvu.
Pochuistas,
Danielius